Prekybos palengvinimas – tai prekybos apribojimų prie sienų ir uostų bei dėl ribojančių taisyklių analizės procesas, siekiant supaprastinti prekybos procesą ir sumažinti nereikalingas sąnaudas, įterptas į sistemą tarp tautų. Pasaulio bankas teikia didelę reikšmę prekybos palengvinimui, šiuo metu vykdoma 80 projektų, skirtų prekybos praktikai racionalizuoti besivystančiose ir kitose šalyse. Svarbus prekybos palengvinimo komponentas yra prekybos finansavimas arba mokėjimo procedūrų tobulinimas, kad prekės iš pardavėjų galėtų greičiau judėti pirkėjams.
Pasaulio bankas nuodugniai ištyrė prekių judėjimą per sienas ir nustatė keturis pagrindinius prekybos ribojimo rodiklius. Du iš šių prekybos infrastruktūros rodiklių yra žinomi kaip kietieji rodikliai; netinkamos infrastruktūros, pvz., uostų, kelių ir tiltų, apribojimai; ir riboti telekomunikacijų ir informacinių technologijų gebėjimai. Kiti du pagrindiniai rodikliai, laikomi švelnia infrastruktūra, apima sienų ir muitinės kontrolę, įskaitant vidaus transportavimo ir importo/eksporto procedūras, ir bendrą verslo ir vyriausybės reguliavimo aplinką šalyje, susijusią su skaidrumo ir korupcijos problemomis.
Tarptautinė prekyba yra laikoma pagrindiniu besivystančių šalių ekonomikos tobulinimo ir žmonių švietimo metodu. Todėl prekybos palengvinimo projektai atlieka pagrindinį vaidmenį pastangose, kuriose dalyvauja tokios organizacijos kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Pasaulio prekybos organizacija (PPO), Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija (UNCTAD), Pasaulio muitinių organizacija (PMO), ir Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisija (UNECE). 2004–2006 finansiniais metais Pasaulio bankas vadovavo prekybos palengvinimo programoms 22 šalyse į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse, dviejose Artimųjų Rytų šalyse, dviejose Pietų Azijos šalyse, vienoje Rytų Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, keturios Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje ir trys Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione, o bendros tarptautinės išlaidos sudaro 1.92 milijardo JAV dolerių (USD).
Vienas iš sudėtingų dalykų, susijusių su prekybos palengvinimo reformomis, yra tai, kad jos turi apimti trijų tiesiogiai paveiktų subjektų, apibrėžtų kaip vyriausybinės agentūros, paslaugų teikėjai ir prekybininkai, bendradarbiavimą. Išskaidžius toliau, tai gali apimti dešimtis skirtingų vyriausybės organizacijų, įskaitant finansų, muitų, žemės ūkio ir karantino agentūras. Paslaugų teikėjai gali apimti muitinės tarpininkus, krovinių vežėjus ir pan., o patys tikrieji prekybininkai apima visą spektrą, apimantį viską, ką tauta importuoja ar eksportuoja. Dėl šios tarpusavyje susijusios praktikos viešasis ir privatus bendradarbiavimas yra būtinas vykdant reformas, kurių siekiama palengvinti prekybą.
Dėmesys prekybos palengvinimui pradėjo formuotis 2001 m. po vadinamojo Dohos plėtros raundo – Dohoje (Katare) surengtos PPO narių konferencijos, kurios tikslas buvo sumažinti tarpvalstybines prekybos kliūtis. Vėlesni susitikimai tęsėsi iki 2008 m., kai derybos nutrūko dėl klausimų, susijusių su žemės ūkio importo praktikos reforma. Nors derybos tarp JAV, Kinijos ir Indijos tęsėsi siauresniu pagrindu, susitarimas dėl tolesnių prekybos palengvinimo reformų įstrigo.