Prekybos vienetas yra mažiausia prekės suma arba atskira prekė, kurią asmuo gali įsigyti. Šis vienetas yra įprastas investicijų rinkose, kur asmuo ar įmonė perka daiktą tikėdamasis, kad jo vertė padidės. Prekybos vieneto pavyzdžiai yra viena akcijų akcija, opcionų pirkimo sutartis arba nustatytas prekės vienetas, pavyzdžiui, kviečių bušelis arba aukso uncija. Dalijamųjų vienetų naudojimo tikslas – tiksliai nustatyti į ūkinę operaciją įtrauktų prekių kainą.
Tradiciniais ekonominiais terminais prekybos vienetas reiškia prekės vertę už nurodytą kainą. Kadangi ūkinės operacijos reikalauja, kad kaina, dėl kurios susitartų dvi šalys, vykdydamos verslą, kaina turi būti susieta su fiksuotu prekių vienetu. Nors daugelis sandorių gali apimti kintamą pirkėjo įsigytą sumą, vienas prekybos vienetas turi fiksuotas išlaidas, pagrįstas prekės verte arba prekės pagaminimo išlaidomis. Vienetų skaičius būtinas norint atlikti bet kokią ekonominę operaciją tarp dviejų šalių.
Investicijų rinka naudoja ekonominę prekybos vieneto koncepciją, siekdama užtikrinti, kad investuotojai žinotų vieną vienos akcijos ar sutarties kainą. Tada investuotojas gali padauginti šią už vieneto kainą iš viso norimų įsigyti akcijų arba sutarčių skaičiaus, kuris yra lygus bendrai investicijai į įmonę. Vieneto vienaskaitos forma ir jo kaina taip pat yra informacija, reikalinga norint prekiauti prekėmis tarp kelių asmenų. Be šios informacijos neįmanoma suprasti prekės vertės, nes nėra vienetų skaičiaus.
Kitas prekybos vieneto skaičiaus tikslas yra turėti standartinį matavimo vienetą prekybai tarp skirtingų regionų, nesvarbu, ar tai būtų vidaus ar tarptautinė. Nors šalys gali patirti du skirtingus matavimo vienetus, pvz., metrinį ir standartinį, jos gali sukurti standartinį prekybos vienetą, kuris pašalina šį subjektyvumą. Kai prekiaujama akcijomis atviroje biržoje, įmonė gali susitarti įtraukti savo akcijas į biržos sąrašus vietine valiuta, pvz., doleriais arba jenomis. Vietos investuotojams, perkantiems šiuos vienetus, gali tekti juos konvertuoti į savo valiutą, kad jie įgytų priimtiną prekybos vertę. Dėl to gali susidaryti valiutos kurso skirtumas, kai investuotojas turi sumokėti papildomą mokestį, norėdamas konvertuoti savo pinigus į vertę (prekybos vienetą), kuria vertinama investicija.