Demencija priskiriama protinių gebėjimų sutrikimui dėl organinio pablogėjimo, kurį dažnai sukelia senatvė, cheminis disbalansas ar galvos trauma. Presenilinė demencija – tai demencijos pradžia, atsirandanti dėl organinio pablogėjimo, kuris nėra senatvės pasekmė. Sergant ikisenatine demencija, paciento simptomai gali pasireikšti jaunesniems nei 40 ar 50 metų asmenims, o standartinės demencijos simptomai paprastai pradeda pasireikšti tik sulaukus 65 metų amžiaus.
Dažniausia priešsenilinės demencijos priežastis yra ankstyva Alzheimerio liga. Ši liga pažeidžia priekinę smegenų skiltį ir pamažu pradeda skaidyti organines smegenų medžiagas, trukdydama ar išjungdama funkcijas, už kurias atsakinga priekinė smegenų skiltis. Daugeliu atvejų simptomai pradeda ryškėti lėtai, palaipsniui mažėja. Tačiau ligos tempas greitai paspartėja, kai tik prasideda visiškas pasireiškimas, todėl staigiai sumažėja funkciniai gebėjimai.
Priešsenilinė demencija turi daug sekinančių šalutinių poveikių, dažnai labai pabloginančių sergančiojo gyvenimo kokybę. Dažniausias šalutinis poveikis yra atminties praradimas, susijęs tiek su įvykiais, tiek su žmonėmis ir vietomis. Sunku kalbėti ir skaityti taip pat gali atsirasti dėl senatvinės demencijos, nes smegenys pamažu praranda gebėjimą taisyklingai formuoti sakinius ir suprasti parašytą žodį. Nuotaika taip pat gali būti smarkiai paveikta, nes depresija yra dažnas šalutinis poveikis, kartu prarandami sprendimo įgūdžiai ir gebėjimai susidoroti. Galiausiai, pagrindinės užduotys, tokios kaip rūpinimasis savimi, taip pat tampa vis sunkesnės, o higienos problemos yra dažnas reiškinys.
Labiausiai paplitusi presenilinės demencijos gydymo forma iš tikrųjų negydo pačios ligos. Gydytojai dažnai paskirs įvairių antidepresantų ir kitų vaistų, skirtų smegenų cheminiam disbalansui ištaisyti. Dažniausiai naudojami vaistai, skirti padidinti serotonino, natūraliai smegenyse esančios cheminės medžiagos, kuri pagerina asmens savijautą ir bendrą nuotaiką, gamybą. Taip pat gali būti naudojami vaistai, skirti dėmesio stokos sutrikimui gydyti, visų pirma, siekiant neutralizuoti priešsenilinės demencijos ankstesnių stadijų poveikį atminčiai.
Vidutinis žmogus, kenčiantis nuo senatvinės demencijos, paprastai susiduria su laipsnišku simptomų atsiradimu vidutiniškai per dešimt metų. Retais atvejais simptomai gali progresuoti nuo lengvo iki sunkaus vos per kelerius metus. Netgi vartojant receptus, skirtus ankstyviesiems ligos simptomams sumažinti, dauguma pacientų paprastai gyvena nuo aštuonerių iki dešimties metų, kai tik pradeda pasireikšti simptomai. Tačiau bendras diapazonas gali būti nuo trejų iki 15 metų.