Priedas yra knygos pabaigoje esantis skyrius, kuriame yra papildomos informacijos, kuri, autoriaus ar leidėjo nuomone, gali būti įdomi skaitytojui, bet yra per liestinė arba per daug detali, kad ją būtų galima įtraukti į tikrąjį tekstą. Priedai dažniausiai naudojami siekiant paremti autoriaus kvalifikaciją ir padidinti leidinio patikimumą. Jie taip pat gali būti naudojami siekiant padėti skaitytojams naršyti kūrinį, kaip tai daroma rodyklės ar bibliografijos atveju. Knygoje su keliais priedais jie paprastai žymimi raidėmis, kaip „A priede“, „B priede“ ir t. t., ir dažnai pateikiami skirtingais puslapiais nei likusioje knygos dalyje.
Vieta papildomos informacijos
Į priedą galima įtraukti visokios informacijos. Paprastai šioje knygos dalyje yra informacijos, kuri nebūtų tinkama pirminiame tekste, bet vis tiek yra svarbi. Pavyzdžiui, knygoje apie natūralų gimdymą gali būti pateiktas naudotų šaltinių ir kūrinių, kurie gali būti papildomai įdomūs skaitytojui, sąrašas, pavyzdžiui, knygų iš kitų kultūrų arba medicininių vadovų, kurie gali nepatenkinti autoriaus tikslų. Taip skaitytojai gali lengvai gauti daugiau informacijos, nereikalaujant, kad autorius prisiliestų prie absoliučiai visko.
Pagalbiniai duomenys
Neapdoroti duomenys dažnai pateikiami mokslinių ir mokslinių darbų prieduose, kad žmonės galėtų patys pamatyti tiesioginius šaltinius. Lentelės, diagramos ir grafikai čia yra įprasti – šie elementai yra svarbūs, bet dažnai laikomi pernelyg blaškančiais dėmesį, kai jie dedami tiesiai į teksto turinį. Šių elementų įtraukimas į pabaigą yra geras būdas užtikrinti, kad jie būtų prieinami. Neįtraukus neapdorotų duomenų, gali kilti nepasitikėjimas arba kyla klausimų dėl analizės patikimumo. Kai kurių skaitytojų nuomone, vienintelė priežastis praleisti duomenis yra nuslėpti blogus tyrimus ar prastą metodiką.
Indeksai ir aktualijų vadovai
Daugelyje darbų taip pat yra rodyklė arba išsamios nuorodos į konkrečias knygos temas. Pavyzdžiui, kulinarijos knygose paprastai yra receptų pagal ingredientus rodyklė, kad kas nors, norintis ieškoti recepto naudojant svogūnus, rodyklėje galėtų apversti „svogūnai“ ir pamatyti, kuriuose knygos puslapiuose yra svogūnų receptų. Dažniausiai receptai taip pat rūšiuojami pagal pavadinimus, kad būtų suteiktas maksimalus lankstumas.
Rodyklės taip pat gali būti išdėstytos pagal temą, asmenį ar pagrindinę mintį. Tokio tipo organizavimas ypač naudingas skaitytojams, kurie nori turėti galimybę prisiminti ką nors, kas jiems patiko, arba nori sužinoti daugiau. Žodynėliai yra dar vienas dalykas, dažniausiai randamas prieduose – tai ištekliai, apibrėžiantys tekste vartojamus terminus, dažniausiai su nuoroda į puslapį, kur galima išsamiau perskaityti įvardytą žodį, terminą ar asmenį.
Originalios Medžiagos
Į priedą taip pat gali būti įtraukti pirmieji šaltiniai, tokie kaip laiškai, nuotraukos, krovinių manifestai ir kiti originalūs tyrimų darbų dokumentai. Bibliografai mėgsta įtraukti tokią informaciją savo skaitytojams, dažnai todėl, kad jie atrodo intriguojantys, bet galbūt neturėjo laiko ją išsamiai išnagrinėti. Taip pat šioje srityje galima rasti nuorodų, pvz., žemėlapių ir techninių brėžinių.
Išnašos ir išnašos
Kai kuriuose stiliaus vadovuose rekomenduojama išnašas arba pabaigas įtraukti į priedą, o ne į patį tekstą. Tai gali sumažinti blaškymąsi, o taip pat surenkama išnaša nurodyta informacija vienoje patogioje vietoje, o ne verčia skaitytojus vartyti pirmyn ir atgal daugybę puslapių, kad galėtų ieškoti įvairių šaltinių.
Knygos priedo nereikėtų painioti su vermiforminiu apendiksu, kuris yra žmogaus organizme randamas organas. Daugelis mano, kad knygos priedas buvo pavadintas vargonų vardu, nes nė vienas iš jų nėra esminis: žmonės gali gyventi be priedų, kaip ir knygos be papildomos medžiagos, vadovų ir rodyklių, pateiktų gale.