Priekabiavimas darbo vietoje – tai bet koks nepageidaujamas veiksmas darbuotojo atžvilgiu, dėl kurio sunku atlikti pavestas užduotis arba darbuotojas jaučiasi dirbantis priešiškoje aplinkoje. Priekabiavimas gali būti pagrįstas tokiais veiksniais kaip rasė, lytis, kultūra, amžius, seksualinė orientacija arba religinė orientacija. Daugelyje šalių galioja įstatymai, apsaugantys darbuotojus nuo tokio piktnaudžiavimo darbe, jei galima įrodyti, kad priekabiavimas yra realus.
Apskritai, norint atpažinti priekabiavimą darbo vietoje, turi būti keletas veiksnių. Pirma, elgesys turi būti nepageidaujamas ir įžeidžiantis darbuotoją. Antra, darbuotojas turi pareikšti savo prieštaravimą tokiam elgesiui, leidžiantis nusižengusiam asmeniui ar asmenims pataisyti savo elgesį darbo vietoje. Galiausiai elgesys turi būti tokio pobūdžio, kad turėtų įtakos darbuotojo gebėjimui efektyviai ir atsakingai atlikti savo pareigas.
Kai kurios priekabiavimo darbo vietoje formos yra labiau paplitusios nei kitos. Nepageidaujama bendraamžių ar vadovų seksualinė pažanga yra dažniausiai minima priekabiavimo darbo vietoje forma. Tiek į darbuotojus, tiek į darbuotojus gali kreiptis kas nors darbo vietoje, kuris užsimena arba tiesiogiai pareiškia, kad atitiktis darbuotojui bus tam tikra prasme naudinga arba bent jau padės užtikrinti, kad darbas tęstųsi. Šiandien daugelyje šalių galioja įstatymai, apsaugantys visų lyčių darbuotojus nuo tokio priekabiavimo.
Priekabiavimas darbo vietoje taip pat gali pasireikšti kaip išankstinės pastabos arba neskoningi juokeliai, susiję su asmens asmeniniais įsitikinimais, amžiumi ar seksualine orientacija. Nors tokio pobūdžio priekabiavimas yra plačiai paplitęs daugelyje biurų ir kitų darbo vietų, darbdaviai pradeda imtis agresyvesnės pozicijos dėl šmeižtų, pravardžiavimo ir užslėptų grasinimų, nukreiptų į darbuotojus dėl bet kurios iš šių priežasčių. Be to, vis daugiau šalių plečia priekabiavimo įstatymus, įtraukiant neatsakingas pastabas ir įvairias bauginimo formas, kurios yra susijusios su amžiumi, religija ir orientacija.
Nuo XX amžiaus antrosios pusės vis daugiau darbdavių įdiegė specialias procedūras, skirtas pranešti ir įvertinti situacijas, susijusias su priekabiavimu darbo vietoje. Geriausiu atveju pranešimo tikslas yra nustatyti nepriimtiną elgesį ir ištaisyti problemas, kad kiekvienas galėtų jaustis patogiau darbo vietoje. Tačiau įmonės vidaus politika gali lemti tiek teisėtų skundų sumenkinimą, tiek padėti žmonėms būti nesąžiningai apkaltinti kito darbuotojo priekabiavimu.
Pažangesni darbdaviai naudojasi jautrumo mokymais, kad padėtų darbuotojams susidoroti su priekabiavimu darbo vietoje. Mokymų metu dažnai padedama kiekvienam geriau suprasti skirtingas kultūras ir kitas ypatybes, kurios yra svarbios dirbantiems įmonėje. Panaikinus mitus apie tokias problemas kaip amžius, lytis, orientacija ir rasė, tikimasi, kad kolegos taps labiau išsilavinę ir taip rečiau imsis elgesio, kuris būtų įžeidžiantis bendradarbį.
Net jei įmonės imasi veiksmų, kad sukontroliuotų savo darbuotojų veiksmus, vietos ir nacionalinės vyriausybės priima įstatymus, kurie suteikia asmenims teisinę apsaugą nuo įvairių formų priekabiavimo darbo vietoje. Tokio tipo apsauga ypač svarbi tais atvejais, kai įmonėje nėra tiksliai apibrėžtos tvarkos, kaip elgtis, kai pranešama apie priekabiavimą, arba pareigūnai yra abejingi bauginimams ir priešiškai darbo aplinkai, kurią sukuria priekabiavimas darbo vietoje.