Kelionės į darbą ir atgal mokestis yra pajamų mokestis, kurį apmokestinimo jurisdikcijoje uždirba kitur gyvenantys žmonės. Šie mokesčiai paprastai apskaičiuojami mažesniu tarifu nei gyventojams, bet kartais tik nežymiai, o miestai dažniausiai taiko darbuotojams, kurie važinėja iš gretimų vietovių. Regionuose, kur kai kurios jurisdikcijos taiko tokį mokestį, kaimyninės jurisdikcijos, jei nustato tos pačios rūšies mokesčius, dažnai suteikia savo mokesčių mokėtojams kreditą už sumokėtus mokesčius į darbą ir atgal.
Jungtinėse Amerikos Valstijose mokesčių į darbą ir atgal rinkimo mechanizmas yra beveik toks pat kaip ir kitų pajamų mokesčių, kai darbdaviai išskaičiuoja reikiamą mokėtiną sumą, o mokesčių mokėtojai, pateikdami metines pajamų mokesčio deklaracijas, suderina uždirbtas ir sumokėtas sumas. Mokesčių mokėtojams, kurie dažnai keliauja, tai gali būti sudėtingas procesas, nes pajamos, gautos už apmokestinimo jurisdikcijos ribų, pavyzdžiui, komandiruotės metu, neapmokestinamos į darbą ir atgal. Kita galima mokesčių mokėtojų komplikacija yra dviejų pakopų požiūris į į darbą ir atgal važiuojančių asmenų apmokestinimą, kai už valstybės ribų važinėjantys asmenys apmokestinami didesniu tarifu nei iš kitų tos pačios valstijos vietų.
Daugelyje metropolinių zonų pagrindiniai miestai suteikia daugiau įsidarbinimo galimybių nei likusioje regiono dalyje. Keliautojai dažnai naudojasi savo mokesčių mokėtojų finansuojamomis ar subsidijuojamomis paslaugomis, tokiomis kaip masinis transportas, gatvės ir šaligatviai, policija ir priešgaisrinė apsauga bei, jei reikia, viešosios ligoninės. Mokesčio šalininkai teigia, kad važiuojantys į darbą ir atgal, kurių kai kuriuose miestuose yra daugiau nei gyventojų, turėtų mokėti savo dalį už visas viešąsias paslaugas.
Priešininkai apmokestinimui į darbą ir atgal atkreipia dėmesį, kad jie jau dabar labai daug prisideda prie vietos ekonomikos, kurioje dirba, tiek tiesioginiais pirkimais, tiek už juos sumokėtais pardavimo mokesčiais. Be to, tūkstančiai privačių darbo vietų kiekvienoje metropolinėje zonoje egzistuoja tik tam, kad tenkintų važinėjančių į darbą ir atgal poreikius – darbo vietų, kurios pačios generuoja mokesčių pajamas. Miestai taip pat užkrauna nemažą mokesčių naštą įmonėms, įdarbinančioms keleivius, galinčias padengti miesto paslaugų išlaidas. Jei važinėjantys į darbą ir atgal iš tikrųjų taip nusausintų vietos ekonomiką, reikalaukite priešininkų, miestai nesistengtų pritraukti naujų darbo vietų.
Įdomi važiavimo į darbą ir atgal mokesčio ypatybė yra ta, kad jis dažnai veikia abiem kryptimis – tai yra, kadangi kai kurie žmonės gyvena mieste ir dirba priemiesčiuose, tos atokios vietovės nustato savo kelionės į darbą ir atgal mokesčius. Daugelyje regionų dėl to buvo sudaryti abipusiai apmokestinimo susitarimai, pagal kuriuos mokesčių mokėtojai suteikiami kreditai už sumokėtus į darbą ir atgal mokesčius. Dėl to važinėjantys į darbą ir atgal sumoka kelionės į darbą ir atgal mokestį, o tada gauna kreditą iš savo mokesčių jurisdikcijos už tikrąją šio mokesčio sumą doleriais. Pagal šią sistemą bendra keleivių mokesčių prievolė nedidinama, nebent jų gimtoji apskritis ar miestas apskritai neapmokestina pajamų mokesčio.