Priepuolių slenkstis yra lūžio taškas žmogaus smegenų veikloje, kai išsivystys priepuolis. Žmonėms, turintiems traukulių sutrikimų, priepuolių slenkstis paprastai būna žemas, o laikui bėgant tai gali pablogėti, nes traukuliai gali sujaudinti smegenis ir padidinti tikimybę, kad priepuolis ištiks dar vienas. Norint sėkmingai valdyti priepuolių sutrikimus, svarbu suprasti pradinės smegenų veiklos ir priepuolių pradžios taškus. Daugelis žmonių gali išgyventi savo gyvenimą be traukulių, nes jų slenkstis yra aukštas arba normalus.
Priepuolio metu smegenys patiria nekontroliuojamą elektrinį aktyvumą, kai neuronai užsidega pakartotinai ir atsitiktinai. Priklausomai nuo paveiktos smegenų srities, priepuolio metu pacientas gali patirti įvairius simptomus, įskaitant raumenų trūkčiojimus ir sumišimą. Priepuoliai atsiranda, kai smegenų sužadinimo veikla, kai neuronai paleidžia neurotransmiterius, kad suaktyvintų įvairius neuronus, greitai pakyla ir viršija slopinamąjį aktyvumą, kai paleidžiami neuromediatoriai, skirti riboti smegenų veiklą.
Žmogaus, kurio priepuolių slenkstis žemas, smegenų veikla natūraliai yra didelė, todėl nereikia didelio susijaudinimo, kad paciento smegenis ištiktų priepuolis. Tam tikri vaistai yra susiję su žemesniu priepuolių slenksčiu, o pacientus taip pat gali sukelti dirgikliai, tokie kaip mirksinčios šviesos ir kvapai, stresas ar hipoglikemija. Šie pacientai patirs traukulius, reaguodami į dirgiklius, su kuriais paprastai gali saugiai bendrauti žmonės, kurių slenkstis normalus arba aukštas.
Epilepsija sergantiems pacientams gali būti skiriami vaistai, didinantys slopinamąjį jų smegenų aktyvumą, siekiant padidinti priepuolių slenkstį ir sumažinti priepuolių tikimybę. Be to, jie gali išvengti poveikio, kuris, kaip žinoma, padidina smegenų veiklą ir sukelia traukulius, pvz., nevartoti tam tikrų vaistų arba vengti žinomų veiksnių, pvz., specifinių kvapų. Šis vaistų ir vengimo derinys gali padėti pacientui sumažinti arba sustabdyti priepuolius.
Kai pacientui pirmą kartą pradeda atsirasti traukulių sutrikimo požymių, gydytojai paprastai rekomenduos atlikti išsamų patikrinimą, kad sužinotų daugiau apie tai, kas vyksta smegenyse, ir nustatytų konkrečias paciento priepuolių priežastis. Ši informacija naudojama kuriant išsamų ir išsamų gydymo planą. Laikui bėgant planas gali būti koreguojamas, siekiant atsižvelgti į paciento būklės pokyčius ir suteikti pacientams prieigą prie naujausių neurologinių būklių gydymo ir valdymo. Atsižvelgiant į atvejo pobūdį, pacientus gali priimti priepuolių specialistas arba bendras neurologas.