Priešgrybelinis agentas yra medžiaga, kuri naikina grybus arba stabdo jų augimą. Yra daug rūšių priešgrybelinių vaistų, naudojamų įvairioms grybelių sukeltoms ligoms ir būklei gydyti. Kai kurie iš šių agentų yra vietiniai, o kiti skirti nuryti. Daugelį priešgrybelinių preparatų galima įsigyti be recepto, kad juos būtų galima vartoti be gydytojo nurodymų, tačiau kai kuriuos galima įsigyti tik su receptu.
Vienas priešgrybelinių medžiagų tipas vadinamas sisteminiu priešgrybeliniu preparatu. Šis tipas paprastai vartojamas per burną, nors gydytojai kartais juos suleidžia į veną, ty per veną. Kai kurie dažniausiai skiriami priešgrybeliniai vaistai yra flukonazolas, ketokonazolas ir terbinafinas.
Vietiniai preparatai skirti tepti ant odos ar nagų, tačiau kai kuriuos galima dėti į kūno ertmes. Yra trys pagrindinės vietinio poveikio priešgrybelinių medžiagų kategorijos: azolai, alilaminai ir benzilaminai bei polienai. Kiekviena kategorija naikina grybus kiek kitaip.
Polienai naikina grybelių ląsteles. Jie tai daro prisijungdami prie savo ląstelių membranų ir priversdami jas nutekėti. Šis vietinio poveikio priešgrybelinis preparatas buvo vienas pirmųjų, kuris buvo sukurtas. Dažniausiai naudojami polienų tipai yra nistatinas ir amfotericinas B.
Azolai yra dar vienas vietinio poveikio priešgrybelinis agentas. Jie blokuoja svarbią medžiagą, vadinamą ergosteroliu, grybelių ląstelių sienelėse. Dėl to susilpnėja ląstelės sienelė, todėl ląstelės galiausiai miršta. Klotrimazolas, ketokonazolas, mikonazolas ir oksikonazolas yra vieni iš dažniausiai skiriamų azolų.
Alilaminai ir benzilaminai yra kita vietinių priešgrybelinių vaistų klasė. Šie vietiniai preparatai veikia panašiai kaip azolai, trukdydami ergosteroliui. Tačiau jie trukdo šiai medžiagai jos gamybos procese anksčiau. Taigi jie yra naudingi tiek stabdant augimą, tiek naikinant grybus. Tarp dažniausiai naudojamų šios klasės priešgrybelinių vaistų tipų yra butenafinas, naftifinas ir terbinafinas.
Kaip ir kiti vaistai, priešgrybeliniai vaistai gali sukelti šalutinį poveikį, nepaisant to, ar jie vartojami be recepto, ar receptiniai. Tarp šalutinių poveikių, galimų vartojant vietinius vaistus, yra deginimas, niežėjimas, nedidelis skausmas ir bėrimas, kai naudojamas priešgrybelinis preparatas. Sisteminiai preparatai paprastai parduodami tik su receptu ir gali sukelti skrandžio sutrikimus, dilgėlinę, bėrimus, niežulį, regos ir skonio sutrikimus bei galvos skausmą.
Dauguma žmonių, vartojančių priešgrybelinius vaistus, nepatiria šalutinio poveikio. Tačiau sisteminiai priešgrybeliniai vaistai kai kuriems žmonėms gali sukelti sunkų šalutinį poveikį. Pavyzdžiui, kai kurie iš šių vaistų gali pažeisti kepenis ir inkstus. Jie netgi gali pažeisti širdį ir sumažinti baltųjų kraujo kūnelių skaičių, todėl jam gali būti sunkiau kovoti su infekcijomis. Dėl šių priežasčių gydytojai dažnai stebi savo pacientų sveikatą, kai vartojami šie vaistai.