Prieširdžių natriuretinis faktorius, dar vadinamas prieširdžių natriuretiniu peptidu (ANP), yra hormonas, gaminamas daugelio žinduolių širdies prieširdžiuose. Tai sumažina natrio kiekį kraujyje ir mažina kraujospūdį. Kaip ir kiti hormonai, reguliuojantys natrio ir vandens balansą, prieširdžių natriuretinis faktorius yra svarbi kraujotakos reguliavimo sudedamoji dalis. Didelis natriuretinių peptidų kiekis yra klinikinis širdies nepakankamumo rodiklis, nes ligai būdinga sumažėjusi kraujotaka iš dalies yra dėl jų poveikio kraujospūdžiui.
Širdies ląstelių, kurios jaučia prieširdžių sienelių tempimą, išskiriamas ANP reaguoja į didelį natrio kiekį kraujyje ir į angiotenziną II – cheminę medžiagą, kuri kelia kraujospūdį. ANP yra peptidinių hormonų, reguliuojančių kraujo tūrį ir slėgį, taip pat natrio ir hidratacijos lygį, šeimos dalis. Smegenų natriuretinis peptidas yra dar vienas šios grupės narys. Nepaisant to, kad šis hormonas buvo aptiktas kiaulių smegenyse, jis randamas žmogaus širdies skilveliuose, kur jis turi tokį patį poveikį kaip prieširdžių natriuretinis faktorius prieširdžiuose.
Prisijungdamas prie receptorių širdyje, inkstuose ir kraujagyslėse, prieširdžių natriuretinis faktorius mažina kraujospūdį. Tai daroma plečiant venas, kad sumažėtų į širdį patenkančio kraujo tūris. ANP taip pat plečia arterijas, sumažindamas širdies tūrį. Inkstuose ANP reguliuoja natrio filtravimą ir išsiskyrimą iš kraujotakos bei mažina hormono renino išsiskyrimą. Reninas padidina kraujospūdį.
Natriuretiniai peptidai yra hormonai, kurie jungiasi prie peptidų receptorių, esančių jų tikslinių ląstelių membranose. Jie gaminami iš natriuretinio peptido pirmtako C, yra skaidomi fermento neutralios peptidazės ir turi tą patį natriuretinį ir kraujagysles plečiantį poveikį. Natrio klirensas per inkstus padidina šlapimo išsiskyrimą, todėl šie hormonai yra diuretikai. Kai kurie medžiagų apykaitos sutrikimai gali sutrikdyti grįžtamąjį ryšį tarp natriuretinių peptidų, mažinančių kraujospūdį, ir jį didinančių hormonų, pvz., angiotenzino II.
Kliniškai didelis prieširdžių natriurezinio faktoriaus kiekis yra svarbus stazinio širdies nepakankamumo požymis. Neilgai trukus po ANP atradimo 1981 m., natriurezinio peptido lygis tapo standartiniu žymekliu, kurį reikia vertinti pacientams, kuriems ištiko širdies sutrikimas. Sergant širdies nepakankamumu, smegenų ir prieširdžių natriurezinis faktorius yra per daug išreikštas, o tai rimtai sutrikdo normalią grįžtamojo ryšio kilpą, reguliuojančią per širdį pumpuojamo kraujo tūrį. ANP lygio mažinimas yra širdies ligų gydymo tikslas. Kadangi neutrali endopeptidazė pašalina ANP iš kraujotakos, buvo sukurti keli vaistai, pagrįsti šio fermento poveikiu širdies nepakankamumu sergantiems pacientams gydyti.