Prigimtinės teisės gali būti apibūdinamos kaip teisiniai principai, kylantys iš žmogaus prigimties, o ne iš teisėkūros ar teisminių veiksmų. Pagal šį apibrėžimą prigimtinės teisės apima žmogaus teises, pilietines teises ir moralines teises.
Visuomenėje vyrauja prielaida, kad teisė egzistuoja tam, kad užkirstų kelią anarchijai. Vienoje pusėje turime įstatymą, o kitoje – tai, kas paprastai laikoma netvarka ir chaosu. Įstatymai yra skirti apsaugoti žmonių teisines teises, tačiau kartais šie įstatymai yra ginčijami arba panaikinami, jei jie neapsaugo prigimtinių asmens teisių. Pilietinių, moralinių ir žmogaus teisių apsauga priklauso nuo visuomenės, tačiau dažnai reikalauja ir žmogaus pastangų, kad jos būtų įgyvendintos.
Laisvės ir vietos, valstijos ir federalinių įstatymų bei žmonių gyvenimo santykio problemos turi įtakos daugeliui pasaulio sričių. Įstatymai dažnai yra tikrinami, nes kartais palaiko slegias socialines sąlygas ir tuo pat metu siekia išlaisvinti žmones nuo priespaudos. Prigimtinių teisių šalininkai gali manyti, kad sąlygos kalėjimuose pažeidžia prigimtines kalinių teises, o paprastai laikomasi taisyklių, kurios reikalauja tik pagrindinių žmogaus teisių į mitybą, sanitariją ir būstą.
Kai žmonės susirenka ir demonstruoja už pilietines teises, kartais galioja vietiniai įstatymai, draudžiantys piketuoti ir demonstruoti be leidimo. Tokiose situacijose asmenų teisės protestuoti prieš nesąžiningą elgesį gali būti nuslopintos dėl jų pareigos paklusti vyriausybės valdžiai. Tokiais laikais žmogaus laisvė kartais gali būti paskelbta aukščiausiu įstatymu, pateisinančiu teisėsaugos reikalavimų nesilaikymą, tačiau taip gali būti ne visada.
Tie, kurie siekia apginti prigimtines teises, savo mąstymui paremti dažnai remiasi moraliniu pagrindu. Diskusijose dėl abortų pasirinkimo šalininkai paprastai remia nėščios moters teises, o gyvybės šalininkai rūpinasi negimusio vaiko teisėmis. Abi grupės palaiko žmogaus teises, tačiau gali spręsti šį klausimą skirtingais požiūriais.
Įstatymai, įgaliojantys vyriausybės pareigūnus sustabdyti ir apklausti asmenis dėl jų pilietybės, gali būti vertinami kaip rasinis profiliavimas, kuris gali pažeisti prigimtines asmens teises. Toks įstatymas taip pat gali būti vertinamas kaip teisėtų piliečių apsauga, laikantis šalies imigracijos standartų. Gali būti sunku nustatyti, kieno teisės turėtų būti viršesnės – asmens, kuriam atlikta galimai nesąžininga paieška, ar teisėtų piliečių, norinčių, kad vyriausybė vykdytų įstatymus.
Egzistuoja pasaulinės organizacijos, ginti prigimtines visų žmonių teises. Šios organizacijos gali bandyti panaikinti diskriminaciją dėl lyties, amžiaus ar etninės priklausomybės. Jie paprastai palaiko politinę laisvę ir kartais stengiasi apsaugoti žmones nuo nežmoniško elgesio karo metu. Daugelis tokių organizacijų nusprendžia sutelkti dėmesį į prigimtines žmogaus teises, atskleisti žmogaus teisių pažeidimus ir patraukti pažeidėjus atsakomybėn.