Adaptyvus elgesys – tai gebėjimas prisitaikyti prie naujų situacijų ir patirties, ugdyti sėkmingo gyvenimo, taip pat tarpasmeninio bendravimo įgūdžius. Tai prieštarauja netinkamam elgesiui, kai žmogus reaguoja į tam tikras situacijas ar elgesį, tačiau tai sukelia problemų, o ne sukuria konstruktyvius ir naudingus gyvenimo būdus. Galima įvertinti įvairaus amžiaus žmones, siekiant išsiaiškinti, kaip gerai jie įgyja gyvenimo įgūdžių, ir nustatyti, ar jiems reikia pagalbos ar intervencijos.
Toks elgesys atitinka amžių, o sendami žmonės įgyja vis sudėtingesnių įgūdžių. Labai mažiems vaikams adaptyvus elgesys gali apimti tokius dalykus kaip sugriebimo gebėjimų tobulinimas, norint pasiekti daiktus, kalbėjimas, norint paprašyti suaugusiųjų pagalbos, ir pavojų, pvz., elektros lizdų, nustatymas ir vengimas. Kai žmonės sensta, jie įgyja tarpasmeninio bendravimo metodus ir lavina gyvenimo bei mokymosi įgūdžius, tokius kaip namų darbų organizavimas, darbas ir pan.
Kai žmonės laiku neišvysto prisitaikančio elgesio, tai gali būti mokymosi arba pažinimo sutrikimo požymis, dėl kurio žmogui sunku įgyti ir pritaikyti žinias. Daugeliui mokymosi negalią turinčių žmonių sunku ugdyti elgesį, kuris padėtų jiems mokytis, pavyzdžiui, gebėjimas susikaupti, atlikti namų darbus ar bendrauti su kitais mokiniais klasės aplinkoje. Intelektinės negalios, tokios kaip Dauno sindromas, gali trukdyti vystytis prisitaikančiam elgesiui, nes žmonėms sunku išmokti įgūdžių ir suvokti vis sudėtingesnes sąvokas.
Tėvai gali pastebėti, kad vaikai neugdo gyvenimo įgūdžių įprastu laiku, o mokytojai taip pat gali pastebėti adaptacinio elgesio vystymosi problemas. Raidos psichologas gali įvertinti vaiką, naudodamas rubriką ir remdamasis aplinkinių žmonių pastebėjimais, kad nustatytų, ar vaikas atitinka vystymosi tikslus. Kai kurie vaikai iš prigimties yra šiek tiek lėtesni ir jiems gali prireikti daugiau laiko, o kitiems gali prireikti intervencijos, pvz., pagalbininko, kuris padėtų jiems įgyti įgūdžių, arba vaistų, skirtų pašalinti cheminį disbalansą, dėl kurio jiems sunku mokytis.
Suaugusiesiems gali išsivystyti netinkamo elgesio modeliai dėl prievartos ir traumų. Jie gali dirbti su psichologu ar terapeutu, kad ištirtų savo elgesio ištakas ir sužinotų, ar įmanoma juos pakeisti. Pavyzdžiui, žmogus, kuris yra linkęs vengti konfliktų, gali dirbti su terapeutu, kad būtų ryžtingas su tokiais žmonėmis kaip vadovai ir šeimos nariai. Terapeutai gali padėti žmonėms nustatyti prisitaikantį elgesį, kurio jie nori išmokti, ir dirbs su savo klientais, kad panaikintų anksčiau išmoktą elgesį ir ugdytų tinkamesnius įgūdžius. Tai gali apimti fizinę ir psichologinę terapiją; Pavyzdžiui, žmogus, kuris vaikšto šlubuodamas dėl insulto, gali stengtis išmokti vėl vaikščioti.