Proceso analizės esė yra dokumentas, kuriame paaiškinama, kaip ką nors padaryti. Yra dviejų rūšių proceso analizės esė – aiškinamoji ir mokomoji. Rašant tokio tipo esė reikia atsiminti tris dalykus: organizavimą, detalių naudojimą ir perėjimų naudojimą. Svarbu, kad skaitytojui būtų lengva sekti esė, nesvarbu, ar tai mokomoji, ar aiškinamoji. Šio tipo esė gali būti naudojamas antrojo asmens pasakojimo balsas, nes jis paprastai tiesiogiai kreipiamas į skaitytojus.
Aiškinamajame proceso analizės esė skaitytojams paaiškinama, kaip kažkas daroma, arba analizuojamas kažko procesas. To pavyzdys būtų dokumentas apie tai, kaip atliekama medicininė procedūra. Skaitytojai, perskaitę rašinį, suprastų, kaip procesas baigiamas, tačiau patys to padaryti negalėtų. Esė paaiškina, bet nenurodo.
Kita vertus, mokymo proceso analizės esė skaitytojams pasakoja, kaip ką nors padaryti, naudojant žingsnis po žingsnio instrukcijas. To pavyzdys būtų esė apie tai, kaip pakeisti automobilio padangą. Perskaitę esė, skaitytojai turėtų sugebėti patys atlikti užduotį. Vienas iš būdų patikrinti proceso analizės esė veiksmingumą yra arba pabandyti atlikti užduotį perskaitant esė, arba leisti kam nors kitam perskaityti esė, kad patikrintų, ar instrukcijos pakankamai išsamios, kad užduotis būtų sėkmingai atlikta. Jei jų nėra, rašytojas turės pridėti daugiau informacijos arba veiksmų, kad esė būtų baigta.
Vienas iš būdų pasirinkti veiksmingą proceso analizės esė temą yra rašyti apie tai, kas yra žinoma – rašytojas turėtų daug žinoti apie analizuojamą procesą. Proceso analizės rašinio organizavimas beveik visada yra chronologinis. Paprastai esė pradedama įžangine pastraipa, kuri nustato toną likusiai esė daliai ir apima disertacijos teiginį. Baigiamajame darbe turi būti apžvelgta, koks procesas bus analizuojamas, bei apie analizės reikšmę. Įžanga taip pat turėtų paskatinti skaitytojus tęsti skaitymą.
Rašinio tekste turėtų būti kiekvienas proceso žingsnis, kiekvienam etapui skiriant bent vieną pastraipą. Tačiau, atsižvelgiant į proceso sudėtingumą, gali prireikti daugiau nei vienos pastraipos. Vienas iš svarbiausių dalykų yra įtraukti daug detalių ir tuo pat metu būti kuo glausčiau. Kitaip tariant, esė neturėtų apimti nereikalingos informacijos, bet reikia pakankamai informacijos, kad skaitytojai galėtų atlikti esė paaiškinamą užduotį. Vienas iš būdų būti kuo glaustesnis – įtraukti daug pereinamųjų žodžių; tai turėtų padėti popieriui sklandžiai tekėti nuo žingsnio iki žingsnio.
Paskutinė pastraipa turėtų užbaigti procesą apibendrinant svarbiausius dalykus ir galbūt pakartoti disertaciją. Papildomi veiksmai neturėtų būti įtraukti į išvadą. Jei taip atsitiks, esė turėtų būti įtraukta kita pastraipa.