Prologas, kartais vadinamas įžanga, yra įžanga literatūros kūrinio pradžioje. Tokio tipo įžanga paprastai suteikia informacijos skaitytojui arba auditorijai, padedanti suprasti, kas turi būti sekama pagrindinėje darbo dalyje. Jis gali pristatyti aplinką, peržiūrėti veikėjus arba nustatyti kūrinio temą ar moralę. Pavyzdžių galima rasti graikų ir Elžbietos laikų dramose, o spektaklyje tai dažnai įgauna veikėjo monologo ar dialogo formą.
Graikų tragedijoje prologas yra įžanginė dramos dalis, einanti prieš pirmąją chorinę odę. Sofoklio pjesėje „Oidipas Reksas“ jis pateikiamas kaip Edipo, kunigų ir Kreono dialogas ir nustato, kad maras Tėbuose baigsis, kai tik bus rastas Laios žudikas. Tai yra prieš įžanginį choro himną, kuris kreipiasi į dievus.
Šekspyras įtraukė prologą, kuriame pasakojama apie „Romeo ir Džuljetos“ žvaigždžių įsimylėjėlių istoriją. Šiuo atveju choras jį pristato, o tai prasideda taip:
„Du namų ūkiai, abu vienodi oriai,
Sąžiningoje Veronoje, kur mes statome savo sceną,
Nuo senovės pykčio pertraukos iki naujos maišto,
Kur pilietinis kraujas daro civilines rankas nešvarias.
Nuo šiol lemtingos šių dviejų priešų strėnos
Žvaigždžių susižavėjusių įsimylėjėlių pora nusineša gyvybę“
Šia įžanga Shakespeare’as ne tik pristato dviejų kariaujančių Veronos namų siužetą, bet ir numato pjesės pabaigą ir įspėja žiūrovus apie artėjančią tragediją.
Nors daugelis gali manyti, kad prologas yra literatūrinė priemonė, naudojama tik pjesėse, ji taip pat dažnai matoma prozos kūriniuose. Pavyzdžiui, knygoje „Prain and Simple“ Sue Bender ją naudoja, kad sukurtų pagrindą savo išgyvenimams su amišais, sakydama: „Aš turėjau manija dėl amišų. Paprasta ir paprasta. Objektyviai tai neturėjo prasmės. Aš, sunkiai dirbusi, kad būčiau ypatinga, įsimylėjau žmones, kurie vertino būti paprastu. Tiesą sakant, tokių įvadų panaudojimas literatūrinėje prozoje gali būti atsektas dar Chaucerio „Kenterberio pasakose“, kuriose pateikiama pagrindinė informacija ir pasakojimų charakterių eskizai.
Prologus gali parašyti pats kūrinio autorius arba prie jų gali prisidėti kitas rašytojas, kuris naudoja šį įvadą kaip literatūros kūrinio pristatymo ir rekomendacijos būdą.