Prooksidantas yra medžiaga, kuri sukelia oksidacinį stresą, padidindama laisvųjų radikalų, reaktyvių molekulių, kurios, kaip žinoma, kenkia ląstelėms, kiekį. Oksidacija įvyksta, kai deguonies molekulės sąveikauja su kitomis medžiagomis. Molekulės išlaiko stabilumą, kai turi porinį elektronų skaičių. Kai vyksta oksidacija, prarandamas elektronas, todėl molekulė tampa nestabili. Oksidacinis stresas, kurį sukelia prooksidantai, yra susijęs su priešlaikiniu senėjimu ir ligų vystymusi.
Laisvieji radikalai yra natūralus šalutinis energijos pasisavinimo produktas. Kai organizmas deguonį paverčia energija, susidaro reaktyvios deguonies rūšys. Šios molekulės yra labai reaktyvios dėl nesuporuoto elektronų skaičiaus. Dėl laisvųjų radikalų reaktyvumo gali būti padaryta didelė žala aminorūgštims, DNR ir riebalų rūgštims. Kai kuriais atvejais oksidacija padeda sunaikinti toksinus ir apsaugoti organizmą, tačiau perteklinė oksidacija sukelia stresą.
Daugybė prooksidacinių medžiagų kenkia kuro gamybos ląstelių centrams, žinomiems kaip mitochondrijos. Šios gyvybiškai svarbios ląstelės yra energijos jėgainės ir gamina energiją, reikalingą tinkamam funkcionavimui. Žala mitochondrijoms sukelia nuovargį ir nesugebėjimą pagaminti pakankamai energijos gyvybinėms funkcijoms, o besitęsiantis oksidacinis stresas, pažeidžiantis mitochondrijas, sudaro sąlygas degeneracinėms ligoms ir greitesniam senėjimui.
Prooksidantai sukuria užburtą nestabilumo ratą, nes reaktyviosios deguonies rūšys aistringai siekia susijungti. Norėdami užbaigti savo poras, laisvieji radikalai vagia elektronus iš kitų molekulių. Kai molekulė praranda elektroną, ji tampa nestabili ir kartoja ciklą, ieškodama ir pašalindama elektronus iš kitos molekulės. Nuolatinis elektronų šalinimo procesas padidina ląstelių nestabilumą, o laikui bėgant šis procesas daro žalą genetinei medžiagai ir kitoms svarbioms ląstelėms.
Antioksidantai yra cheminės medžiagos, galinčios užtikrinti stabilumą, neutralizuodami prooksidacines medžiagas, ieškodamos nestabilių molekulių ir susijungdamos su jomis, kad jos nepavogtų elektronų ir nepadarytų žalos. Kai antioksidantų kiekis yra lygus arba viršija prooksidantų kiekį, organizmas gali užkirsti kelią ląstelių pažeidimams ir išlaikyti stabilumą. Jei prooksidacinių chemikalų kiekis gerokai viršija antioksidantų kiekį, organizmas nesugeba neatsilikti ir atsiranda oksidacinis stresas.
Sveika mityba padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp antioksidantų ir prooksidantų. Vaisiuose ir daržovėse gausu antioksidacinių medžiagų, kurios padeda apsaugoti organizmą nuo laisvųjų radikalų daromos žalos. Žaliojoje arbatoje yra antioksidanto, vadinamo epigalokatechin-3-galatu (EGCG), kuris paprastai mažina oksidacinį stresą ir apsaugo nuo ligos progresavimo. EGCG taip pat turi teigiamą prooksidacinį aktyvumą, sukeldamas ląstelių mirtį navikuose, o tai padeda apsisaugoti nuo vėžio.