Proporcinės normos yra palūkanų normos, kurios yra pagrįstos perkamų prekių ir paslaugų kiekiais. Paprastai proporcija yra fiksuota procentinė dalis, kuri taikoma pirkėjų perkamų prekių pirkimo kainai. Šis metodas skiriasi nuo kitų reitingų formų, pvz., progresyvaus ir regresyvaus metodų, dėl kurių gali pasikeisti faktinė norma, pagrįsta atitinkamais veiksniais. Taikant proporcingą normą, taikomos palūkanos išlieka tos pačios, net ir pasikeitus kitiems veiksniams.
Vienas iš dažnesnių proporcingų tarifų taikymo pavyzdžių yra tam tikroje jurisdikcijoje parduodamų prekių ir paslaugų pardavimo mokesčių apskaičiavimas. Pagal šį scenarijų tarifas yra fiksuotas procentas nuo įsigyto produkto kainos. Pavyzdžiui, jei pardavimo mokestis taikomas visiems mažmeniniams pirkiniams I jurisdikcijoje yra šeši procentai, pardavėjas surinks tą sumą iš visų pirkėjų, neatsižvelgiant į jų individualią ekonominę padėtį. Taip, kaip nesikeičia įsigytos prekės pardavimo kaina kitų veiksnių atžvilgiu, taip pat nekinta ir proporcingas mokėtino pardavimo mokesčio tarifas.
Proporcingos normos idėja yra nustatyti standartą, kuris būtų taikomas bet kurioje situacijoje. Tai leidžia išvengti būtinybės atpažinti ir analizuoti daugybę kintamųjų, o tai gali užtrukti daug laiko ir labai apsunkinti apskaitos procesą. Be to, taikant proporcingų tarifų metodą nustatant pardavimo mokestį ir kitus vietos lygmeniu apskaičiuojamus mokesčius, dažnai padedama kaupti lėšas vietos savivaldybėms ir jurisdikcijoms taip, kad tik daliai gyventojų neužkraunama didžiulė mokesčių našta. Pavyzdžiui, kiekvienas, perkantis 100 USD vertės bakalėjos prekių apskrityje ar parapijoje, kur taikomas maisto produktų pardavimo mokestis, mokės vienodą palūkanų normą, neatsižvelgiant į tai, ar pirkėjas yra nekilnojamojo turto savininkas, ar darbuotojas, gyvenantis rajone. butą, arba yra tam tikro amžiaus.
Nors kai kuriose situacijose proporcingos normos naudojimas yra naudingas, kitose tai nelaikoma praktiniu požiūriu. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai reikia atidžiai žiūrėti į asmenines pajamas, šis metodas gali būti geriausias būdas nustatyti mokesčių struktūrą. Tokiu atveju mokesčių sistema, kuri laikoma regresine arba progresine, gali būti labiau tinkama. Taikant regresinę sistemą, mokėtinų mokesčių suma arba dalis būtų mažesnė net didėjant pajamoms, o taikant progresyvų metodą, mokesčių, taikomų tam pačiam pajamų padidėjimui, dalis padidėtų. Visi šie metodai yra naudojami įvairiose pasaulio šalyse – tiek vietos, tiek nacionaliniu lygiu.