Kalbotyroje protasis yra sakinio „jei-tada“ sakinys „jei“. Kalbant apie dramą, tai yra pradinė pjesės dalis, dažniausiai pirmasis veiksmas, kuriame pristatomi pagrindiniai veikėjai. Abi reikšmės reiškia kažką, kas yra prieš ką nors kitą. „Jei“ sakinys paprastai yra sakinio pradžioje, o veikėjai pristatomi prieš atliekant pagrindinį veiksmą spektaklyje.
Visą sąlyginį sakinį sudaro du sakiniai: protasis ir apodozė. Protasis yra antraeilis sakinys, o tai reiškia, kad jis negali išsilaikyti kaip visas sakinys. Apodozė arba sąlyga „tada“ yra pagrindinė sąlyga. Pavyzdžiui, sakinyje „Jei griaustantis, kačiukas gali pasislėpti po lova“, „jei griaustinis“ yra protasis, o „kačiukas gali pasislėpti po lova“ yra apodozė. Žodžio „tada“ galima palikti iš sąlyginio sakinio: „Jei griaus, kačiukas gali pasislėpti po lova“.
Galimi keli skirtingi ryšiai tarp protazės ir apodozės. Aukščiau esančiame sakinyje protazė sukelia apodozę, nes griaustinis priverčia kačiuką pasislėpti. Kitų tipų sąlyginiuose sakiniuose yra hipotetinių situacijų, kurios prieštarauja faktui. Pavyzdžiui, sakinyje „Jei erdvėje būtų bananų, ten galėtų gyventi beždžionės“, yra du neteisingi sakiniai. Sintaksiškai sakinys reiškia, kad jei pirmasis sakinys būtų teisingas, tada antrasis būtų teisingas.
Šio žodžio vartojimas dramoje datuojamas vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu. Tradiciniame graikų ir romėnų teatre spektaklį dažniausiai pristato choras arba vienas aktorius, suteikiantis atitinkamą istorijos foną. Daugeliui šiuolaikinių teatrų pagrindinę informaciją suteikia dialogas spektaklio pradžioje. Bet kurio tipo angą galima apibūdinti kaip protazę.
Pavyzdžiui, Hamletas prasideda scena, kurioje du sargybiniai mato Hamleto tėvo vaiduoklį. Pirmojo veiksmo metu vaiduoklis pasakoja istoriją, kaip Hamleto dėdė jį nužudė. Tokiu būdu protasis nustato veiksmą likusiai žaidimo daliai.