Protesto poezija yra bet kokia poezijos forma, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra rasti kaltę dėl kokio nors esamo esamo įvykio ar aplinkybės. Tokio pobūdžio poezija dažnai sutelkia dėmesį į valdžios nusižengimus savo žmonėms. Tai taip pat gali būti reakcija į kai kurias svarbias visuomenės ligas, pvz., karą ar rasizmą. Veiksmingiausios protesto poezijos formos sujungia bet kurio puikaus eilėraščio savybes su tikra aistra šiai temai. Protesto eilėraščiai gali paskatinti skaitytojo susidomėjimą ir empatiją, o kartais paskatinti jį ar ją veikti.
Sėdėdamas rašyti eilėraštį poetas gali turėti omenyje daugybę skirtingų funkcijų. Poetas gali išreikšti meilę kam nors kitam, apgailestauti dėl draugo netekties ar aprašyti gražią sceną. Nors temos keičiasi, visų eilėraščių esmė turi turėti kažką, kas sudomintų skaitytoją ar klausytoją taip, kaip gali tik poezija. Protesto poezija nustato visas poeto turimas priemones, įskaitant rimą, metaforą, matuoklį, ryškią kalbą ir daug daugiau, kad iškeltų kokią nors aktualią problemą ir atskleistų jos trūkumus.
Daugeliu atvejų protesto poezija siejama su nepasitenkinimu konkrečiu vyriausybės režimu. Poezija nebūtinai turi būti griežtai objektyvi, todėl gali būti panaudota valdančiosios partijos veiksmams parodyti nepalankioje šviesoje. Didelių visuomenės neramumų laikais eilėraščius dažnai rašo vienas poetas, atspindintis visų žmonių požiūrį.
Taip pat daug protesto poezijos parašyta apie bendresnes socialines negeroves, kurios išryškėjo skirtingais istorijos laikotarpiais. Viena populiariausių protesto poezijos temų – karas. Kol buvo rašomi eilėraščiai, poetai naudojo savo įgūdžius, kad parodytų didžiulę karo tragediją ir jo poveikį ne tik dalyvaujantiems kariams, bet ir visai civilizacijai. Rasizmas yra dar viena tema, kuri ištisas kartas kėlė poetų pyktį.
Nors gali būti daugybė eilėraščių, kurie laisvai priskiriami protesto poezijai, tai yra žanras, su kuriuo gali lengvai susidoroti mažiau kvalifikuoti poetai. Nors poetas turi būti emociškai įkvėptas tam tikros problemos, kad galėtų parašyti protesto eilėraštį, jis negali leisti, kad tos emocijos užvaldytų kūrinį: tai gali trukdyti eilėraštyje tiksliai nušviesti nagrinėjamą problemą. Be to, įsigilinus į problemos faktus, eilėraštis gali atrodyti ne toks kaip menas, o labiau kaip naujienų reportažas.