Proza yra terminas, taikomas bet kokiam diskursui, kuris nėra poezija. Šis terminas paprastai, bet ne visada, reiškia rašytinę, o ne šnekamąją kalbą. Kaip kasdienio bendravimo formatas, terminas proza gali būti taikomas bet kam – nuo verslo laiško iki 600 puslapių romano.
Gali būti lengviau apibrėžti prozą nagrinėjant, kuo ji skiriasi nuo poezijos: skirtumai tarp jų ryškiausi struktūroje. Proza neturi ritminės konstrukcijos, kaip dauguma poezijos, taip pat nenaudoja specifinių eilučių pertraukų, susijusių su eilėraščiu. Tai nereikalauja rimuotų žodžių eilučių pabaigoje, taip pat nenaudojamas trumpas ir ekonomiškas žodžių, dėl kurių dažnai žinoma poezija, vartojimas.
Tačiau yra keletas poezijos elementų, kuriuos proza naudoja. Šie elementai apima metaforos naudojimą, dviejų nepanašių objektų palyginimą ir aliteraciją – panašių garsų naudojimą žodžių pradžioje. Prozoje taip pat gali būti naudojami vaizdiniai – konkrečių detalių, padedančių sukurti konkretų vaizdinį pasaulį proto akimis, naudojimo terminas. Vaizdai yra tarsi paveikslas, pagamintas iš žodžių.
Iš lotyniškų žodžių prosa oratio, reiškiančių „tiesioginė kalba“, proza yra dominuojanti forma literatūroje. Tai priimtas romanų, apsakymų, pjesių ir liaudies pasakų rašymo būdas. Ši forma taip pat naudojama internete ir kasdienėje verslo komunikacijoje.
Nepoetinė kalba greičiausiai tapo dominuojančia rašytinės komunikacijos forma, nes poezijos struktūra gali būti labai sudėtinga ir atimanti daug laiko. Poezija apima griežtus rimo ir metro apribojimus. Be to, dėl nesaikingo žodžių vartojimo ir susitelkimo į žodyną poezija yra mažai tikėtinas pasirinkimas kasdieniam bendravimui.
Kalbos istorijoje proza yra jaunesnysis poezijos brolis. Kalbotyros specialistai teigia, kad poezijos raida ji išsivystė kaip formali bendravimo priemonė. Jie tiki, kad poezija iš pradžių išaugo kaip būdas prisiminti pasakytas istorijas. Matyt, žmogaus protui lengviau įsiminti žodžius, kurie turi ritmą.
Nepoetinės kalbos, kaip formalios komunikacijos priemonės, raidą galima atsekti VI amžiuje Jonijoje. Jis buvo naudojamas istoriniams ir mitologiniams pasakojimams užrašyti. Herodoto istorija, manoma, parašyta tarp 490 m. pr. Kr. ir 425 m. pr. Kr., yra pirmasis išlikęs nepoetinės kalbos kūrinio pavyzdys.