Psichikos higiena buvo psichologijos judėjimas, kuris prasidėjo Niujorke XX a. pradžioje. Judėjimo įkūrėjai manė, kad žmogaus patirtys gyvenime turi lemiamą reikšmę to asmens psichinės sveikatos būklei. Dėl šios priežasties jie daugiausia dėmesio skyrė ankstyvo psichikos ligų nustatymo ir prevencijos metodams. Ilgainiui psichikos higienos judėjimas peraugo į psichikos sveikatos judėjimą, o daugelis jų palankesnių idėjų buvo įtrauktos į pagrindines pagrindinės psichologijos dalis.
Žmonės, dalyvaujantys psichikos higienos judėjime, tikėjo, kad viskas, kas nutiks žmogui, palaipsniui turės įtakos jo asmenybei. Jų tyrimai parodė, kad tam tikra gyvenimo patirtis padidino įvairių elgesio sutrikimų ir kitų psichinių problemų tikimybę. Šias žinias jie panaudojo ugdydami žmones, siekdami pakeisti paprasto žmogaus gyvenamąją aplinką kaip prevencijos metodą.
Psichikos higienos judėjime buvo pagrindinis įsitikinimas, kad beveik visos baisiausios problemos atsirado ankstyvoje vaikystėje. Dėl šios priežasties jie daug dėmesio skyrė žmonių mokymui efektyviai auginti vaikus, kad jie niekada nesusidurtų su tam tikra traumine patirtimi, susijusia su psichine liga. Jie paprastai tikėjo, kad namų aplinka yra mokymo vieta, kurioje formuojamas žmogaus charakteris, ir manė, kad tėvams reikia tinkamo išsilavinimo, kad jie galėtų maksimaliai efektyviai atlikti šią užduotį.
Kitas svarbus psichikos higienos judėjimo akcentas buvo valstybinis mokslas. Jie manė, kad tai gera universali platforma kai kurioms jų idėjoms įgyvendinti ir eksperimentuoti. Jie primygtinai reikalavo, kad mokyklos sutelktų dėmesį į dalykus, nesusijusius su įprastais ugdymo dalykais, o tai rodo, kad mokyklos yra gera vieta visuomenei daryti protingą įtaką vaikų auginimui. Kai kurie nepritarė tokiam požiūriui, nes suprato, kad tai trukdo tėvų teisėms auginti vaikus pagal asmeninių įsitikinimų sistemas.
Psichikos higienos judėjimas dažniausiai buvo labiau susijęs su gamtos puoselėjimu, o ne apie puoselėjimą, dėl kurio daug metų diskutuojama mokslo sluoksniuose. Tie, kurie pritaria prigimtinei argumento pusei, mano, kad dauguma žmogaus savybių yra paveldimi, o tikintieji auklėjimo puse mano, kad gyvenimo patirtis yra svarbesnė. Laikui bėgant moksliniai tyrimai paprastai parodė rezultatus, kurie rodo, kad abi pusės yra bent iš dalies teisingos. Dėl šios priežasties kai kurie mokslininkai priėjo prie išvados, kad tai yra daugiau lygus jų derinys.