Psichinė prievarta apima daugybę elgesio būdų, kurie visi turi įtakos aukos tikrovės suvokimui. Smurtautojas dažnai bando kontroliuoti aukos elgesį ir emocijas manipuliuodamas turima informacija ir neleisdamas susisiekti su šeima, draugais ir finansais. Auka taip pat gali sulaukti įžeidžiančios kritikos, tyčiojimosi ir pravardžiavimo, siekiant sumažinti jo savigarbą. Psichinė prievarta taip pat gali atsirasti, jei auka yra priversta matyti kito asmens prievartą. Skirtingai nuo fizinės prievartos, psichinė prievarta nepalieka matomų randų ar žaizdų, bet gali būti tokia pat trauminė aukai, jei ne daugiau.
Aukos savęs ir tikrovės jausmo keitimas ir kontrolė dažnai yra vienas iš psichinio smurtautojo tikslų. Psichinė prievarta, kaip ir fizinė prievarta, yra skirta priversti auką paklusti smurtautojui. Emocinės traumos sukėlimas gali būti veiksmingas būdas įbauginti ir užkirsti kelią aukos pasipriešinimui, nesukeliant fizinių prievartos įrodymų, kurie gali patraukti kitų dėmesį.
Įžeidinėjimai, tyčiojimasis ir pravardžiavimas ilgainiui gali pakenkti žmogaus savigarbos jausmui, priversdamas jį jaustis nevertingu ar nenaudingu. Auka gali pasitraukti iš draugų ir šeimos bei atsisakyti mokymosi ir įsidarbinimo galimybių, nes jaučiasi neverta. Jei smurtautojas susiduria su tokiu elgesiu, jis dažnai bandys žodinį prievartą perteikti juokeliais, kurių auka kalta, kad nesuprato.
Smurtautojas gali palaipsniui apriboti aukos prieigą prie šeimos, draugų ir apskritai su išoriniu pasauliu. Tokia izoliacija leidžia smurtautojui perimti aukos tikrovės jausmo kontrolę. Auka taip pat gali būti atimta prieiga prie savo banko sąskaitų, todėl jis tampa vis labiau priklausomas nuo smurtautojo.
Ekstremaliose psichinės prievartos situacijose auka yra priversta stebėti, kol kitas asmuo tam tikru būdu yra skriaudžiamas. Ši antroji auka gali būti išnaudojama fiziškai, protiškai ar seksualiai. Tokia situacija gali išsivystyti tada, kai smurtą patyręs tėvas mato, kaip smurtautojas atsigręžia į savo vaikus ir jaučiasi bejėgis įsikišti.
Daugeliu psichinės prievartos atvejų auka gali manyti, kad nusipelno tokio elgesio. Tai dažnai yra smurtautojo kontroliuojamo aukos tikrovės suvokimo rezultatas. Smurtautojas gali kaltinti auką dėl savo žiauraus elgesio arba įtikinti auką, kad prievarta yra įsivaizduojama.
Gali būti, kad auka gali ne iš karto atpažinti, kad patiria psichinę prievartą. Smurtautojas gali atsiprašyti, pažadėdamas niekada nekartoti tokio elgesio, o auka gali bijoti kreiptis pagalbos ar net kaltinti save dėl to, kas vyksta. Kadangi psichinė prievarta ilgainiui tampa vis sunkesnė, ciklo nutraukimas yra esminis žingsnis sveikstant.