Psichinė trauma yra emocinis sužalojimas, kuris vėliau pasireiškia kaip psichinis sutrikimas ar sutrikimas. Tokio pobūdžio traumų gali sukelti daug įvairių įvykių, įskaitant viešą pažeminimą, fizinę prievartą ir palikimą. Psichinės traumos teorija teigia, kad žmonės kartais nepajėgūs visiškai įveikti tam tikrų emociškai žalingų išgyvenimų. Nesugebėjimas išspręsti šios psichinės kančios vėliau sukelia problemų, tokių kaip padidėjęs stresas, nerviniai įpročiai ar tarpasmeniniai sunkumai.
Vienas aiškiausių būdų, kaip psichinė trauma pasireiškia vėliau gyvenime, yra fobijos, kai priminimų apie pirminę patirtį aršiai vengiama ir bijoma. Arba asmuo, patyręs psichinę traumą, vėliau gali patirti panikos priepuolius, depresiją ar net sutrikusias haliucinacijas.
Psichinės traumos priežastys skiriasi ir gali apimti rečiau atpažįstamus emocinius sužalojimus, tokius kaip akistata su bijotu objektu, pasimetimas ar net gimimas. Dažnai pirminis trauminis įvykis nebus prisimenamas ir turi būti atskleistas analizuojant esamus simptomus. Nėra žinomo gydymo nuo psichinės traumos, nors psichologinės konsultacijos, kurias teikia terapeutas, gali padėti.
Įvykiai, kurie labai sutrikdo žmogaus požiūrį į savo pasaulį, gali būti traumuojantys. Dėl šios priežasties karo patirtis dažnai yra psichinės traumos šaltinis. Bet kokia patirtis, parodanti ekstremalų žmonijos žiaurumą, nesvarbu, ar ji buvo padaryta vaikui, gyventojams ar gyvūnams, labiau gali sužaloti tuos, kurie tiesiogiai patiria arba yra liudininkai. Be to, jei dalyvis neturėjo galios sustabdyti trauminio įvykio, šis bejėgiškumo jausmas gali dar labiau padidinti sužalojimą.
Ypač kūdikiai dažnai patiria psichinę traumą. Nors vaikai gali neprisiminti išgyvenimų, kurie jiems nutiko per pirmuosius kelerius gyvenimo metus, buvo įrodyta, kad operacijos, atliekamos iki trejų metų, sukelia psichinius sužalojimus. Taip pat gimdymas yra labai traumuojanti patirtis, o kai kuriems žmonėms reikia gydymo, kad įveiktų šią pradinę traumą.
Psichinės traumos diagnozė yra sudėtinga, nes pacientas paprastai nėra pasirengęs nustatyti problemos priežasties. Skirtingai nuo fizinių sužalojimų, kai problemos šaltinis gali būti matomas, analizuojamas ir išoperuojamas, emocinio pobūdžio sužalojimai turi būti iš esmės numanomi ir sprendžiami psichiškai. Kartais, siekdami diagnozuoti psichikos kančios šaltinį, psichologai pacientams pasiūlo pirminį jų problemų šaltinį ir taip sukuria klaidingą traumos prisiminimą. Darbas su emociniais ir psichiniais sužalojimais yra labai spekuliatyvus, todėl pavojingas, todėl reikia labai atsargiai dirbti tik su patikimais gydytojais.