Psichoanalizė yra vienas iš metodų, kuriais apmokyti psichologai ar psichoterapeutai bando išsiaiškinti pagrindinę (-es) paciento dabartinio elgesio ar veiksmų priežastį (-es). Paprastai tai atliekama per keletą seansų, kurių metu pacientas prisimena konkrečius prisiminimus apie gyvenimą keičiančius įvykius – procesas žinomas kaip laisva asociacija. Psichoanalizės specialistai tikisi panaudoti šią informaciją kartu su kitais stebėjimais, kad suformuluotų galimą tam tikrų psichikos ligų ar kitų savaime ribojančių neurozių ar neracionalių baimių gydymo kursą.
Prieš tai, kai garsus austrų psichologas daktaras Sigmundas Freudas sukūrė psichoanalizę XIX amžiaus pabaigoje, buvo daug teorijų, bet mažai mokslinių žinių apie vidinį žmogaus proto veikimą. Buvo tikima, kad žmonės taip elgiasi dėl daugelio priežasčių: dievų valios, demoniško apsėdimo, nuo gimimo būdingo gėrio ar blogio, „jumoro“ disbalanso ir kt. Nusikaltėliai, padarę nusikaltimus visuomenei arba keistą elgesį demonstravę, buvo tiesiog pašalinami iš visuomenės, neturint daug vilčių prasmingam reabilitacijai.
Dr. Freudas nustatė, kad daugelį dabartinių elgesio ir veiksmų iš tikrųjų sukelia ankstesnės psichikos traumos. Freudas iškėlė hipotezę, kad žmogaus protas yra daug sudėtingesnis, nei manyta anksčiau, ir būtent šis sudėtingumas paskatino daugelį žmonių formuoti socialiai nepriimtinas mintis arba priimti pavojingus sprendimus. Pradinė Freudo psichoanalizė buvo sutelkta į paciento užgniaužtas seksualines fantazijas ir ankstyvos vaikystės patirtį. Freudas tikėjosi padėti savo pacientams saugioje aplinkoje įveikti traumuojančius prisiminimus, kad suprastų jų dabartinius sunkumus.
Nuo Freudo laikų psichoanalizė patyrė tam tikrų pokyčių. Šiuolaikiniai gydytojai linkę manyti, kad Freudo metodų „išgydymas pokalbyje“ yra pati naudingiausia priemonė, kartu vengiant diagnozuoti pernelyg daug psichoseksualinių traumų. Šiuolaikinių psichoanalizės seansų metu pacientai aptaria savo giliausias mintis ir patirtį su apmokytu psichoterapeutu. Terapeuto vaidmuo yra nukreipti pokalbį į konkrečius minčių konfliktus.
Jei pacientas pats gali prisiminti skausmingą patirtį ir pritaikyti tą prisiminimą esamai situacijai, laikui bėgant jis gali „išgydyti“ save. Pavyzdžiui, jei kas nors, kenčiantis nuo stipraus socialinio nerimo, galėtų prisiminti ypač žeminantį įvykį iš pradinės mokyklos, tai gali padėti jam ar jai pažvelgti į šių dienų įvykius. Sėkmingas nuslopintos minties ar fantazijos sprendimas gali užbaigti konfliktą tarp proto ir kūno.
Garsiausias Freudo psichoanalizės modelis padalijo žmogaus protą į tris atskirus elementus – id, ego ir superego. ID yra primityvi varomoji jėga, užtikrinanti svarbiausius mūsų poreikius, tokius kaip seksualinis pasitenkinimas ir socialinė pažanga. Superego yra kupinas visų moralės kodeksų, įspaustų mums nuo gimimo. Ego yra mūsų budrus protas, kuris skatina mus priimti sprendimus, pagrįstus mūsų specifiniais motyvais ir poreikiais. Kadangi superego ir tapatybė nuolat konfliktuoja, daugelį žmonių į psichoanalizę verčia pervargęs ego, kuris stengiasi suprasti jį supantį pasaulį. Naudojant šį psichoanalizės modelį, nusikalstamas elgesys pasireiškia tada, kai id tampa pernelyg dominuojantis, o itin griežtą moralinį elgesį sukelia nekontroliuojamas superego.
Daugelis šiuolaikinių psichoterapeutų taiko kitokį psichoanalizės modelį, pagrįstą konflikto idėja. Visi turime moralinį kodeksą, kuris nustato konkretaus poelgio teisingumą ar neteisingumą. Be to, mūsų kūnai turi savų poreikių, kurių nelengva suvaldyti vien racionaliu mąstymu.
Vedęs vyras, pavyzdžiui, darbe gali sutikti patrauklią moterį. Jis gali suprasti, kad užmegzti neteisėtus santykius būtų moraliai neteisinga, tačiau jis vis tiek jaučia fizinį seksualinio potraukio poveikį. Net jei jis atsitraukia nuo susidūrimo ir nieko fizinio neatsiranda, konfliktas tarp proto ir kūno vis tiek gali egzistuoti. Laikui bėgant visi šie konfliktai gali užvaldyti žmogaus psichiką, todėl atsiranda poreikis saugiai išlieti tuos jausmus ir nuslopintas fantazijas. Psichoanalizė siekia suteikti kryptingą iškvėpimo formą, kuri galiausiai turėtų sumažinti fantazijos ir realybės konflikto lygį.