Psichologinė kritika – tai požiūris į literatūros kritiką, interpretuojantis raštus, autorius ir skaitytojus per psichologinį objektyvą. Šioje srityje ypač didelę įtaką daro žymių praktikų Sigmundo Freudo ir Carlo Jungo darbai, tačiau gali būti integruoti ir kiti psichologijos požiūriai. Dažnai didžiausias dėmesys kūrinyje skiriamas pasąmonės raiškai, žvelgiant į psichologiją pačiame pasakojime ir autoriuje. Skaitytojų atsakymus taip pat galima vertinti šiuo požiūriu, kad sužinotumėte daugiau apie tai, kaip žmonės reaguoja į literatūros kūrinius.
Šioje literatūros kritikos formoje kritikai galvoja apie kūrinyje esančius simbolius ir tai, ką jie gali reikšti. Jie taip pat įvertina veikėjų psichologinę būseną, nagrinėja jų motyvaciją ir veiksmus turėdami omenyje psichologijos supratimą. Paimdamas pavyzdį, pavyzdžiui, siaubo istoriją, kai pasakotojas nužudo savo motiną, kritikas gali pažvelgti į veikėjo praeitį, kad suprastų, kodėl jis nusižudė. Tuo pačiu metu ši kritika gali tyrinėti matricą kaip literatūrinę temą ir gali ištirti paties autoriaus istoriją, kad nustatytų, kodėl jis pasirinko papasakoti tą konkrečią istoriją.
Analitikai turi būti atsargūs su psichologine kritika, nes ji gali tapti redukcinio pobūdžio. Analizuojant taip pat svarbu vengti asmeninių psichologinių problemų projektavimo ant kūrinių. Nagrinėdami autoriaus istoriją, kritikai turi būti atsargūs, kad nepriskirtų autoriams neteisingų motyvų, taip pat gali norėti apsvarstyti, kaip žinojimas apie autoriaus praeitį gali paveikti istorijos skaitymą. Pavyzdžiui, žinodamas, kad autorius išgyveno smurtinį nusikaltimą, kažkas gali labai skirtingai perskaityti istoriją apie kerštą ar smurtą.
Yra šio tipo kritikos vadovų ir šio žanro darbų rinkinių. Žymūs literatūros kritikai, naudojantys šį metodą, gali publikuoti mokslinius darbus ir esė, kuriuose aptariami įvairūs kūriniai ir galimos psichologinės interpretacijos. Jie taip pat gali diskutuoti apie įvairias teorijas ir jų nuopelnus tarpusavyje, kad giliau suprastų konkrečius kūrinius sudėtingomis psichologinėmis temomis.
Skaitytojų atsakymai taip pat gali sudominti, o kai kuriais atvejais psichologinė kritika netgi gali atlikti psichoterapijos vaidmenį. Pacientams gali būti pateikta skaitymo medžiaga diskusijoms, o jų atsakymai gali būti integruoti į terapijos kursą. Kartais pasakojimai suteikia galimybę išgyventi emocijas arba padeda pacientams apdoroti savo jausmus, o atsakymai taip pat gali suteikti įžvalgų temomis, kurios gali duoti vaisių, jei būtų atliekamos psichoanalizės.