Psichomotoriniai gebėjimai yra įgūdžiai, tokie kaip rankų ir akių koordinacija, pusiausvyra ir reakcijos laikas, atsirandantys dėl pažinimo ir fizinių funkcijų vienovės. Visi sveiki žmonės kai kuriuos psichomotorinius gebėjimus išsiugdo ankstyvosios raidos metu, o daugelis žmonių pasirenka juos toliau lavinti darbui, sportui ar kitai veiklai. Pavyzdžiui, beisbolo žaidėjas turi labiau nei įprastas žmogus lavinti rankų ir akių koordinaciją bei reakcijos greitį, kad galėtų nuolat mušti kamuolį. Psichomotorinis mokymasis yra procesas, kurio metu asmenys užmezga pažintinius ir fizinius ryšius, būtinus tokiems gebėjimams įgyti. Laikui bėgant, praktikuojant tokius gebėjimus, kognityvinis aspektas tampa vis mažiau svarbus, nes pats veiksmas tampa automatinis.
Psichomotorinių gebėjimų ugdymas reikalauja ugdyti tiek pažintinius, tiek fizinius šio gebėjimo aspektus. Pavyzdžiui, žmogus, norintis išmokti šokti, negali tiesiog perskaityti knygos apie šokio techniką, kad taptų profesionaliu šokėju. Jis taip pat turi praleisti daug laiko praktikuodamas konceptualius įgūdžius, kuriuos išmoko. Tik per šią konceptualių žinių ir fizinės praktikos vienybę galima iš tikrųjų išsiugdyti naujus psichomotorinius gebėjimus. Praktikuojant šie gebėjimai tampa automatiški ir nebereikalaus daug galvoti – pavyzdžiui, šokėjas galės atlikti savo praktikuojamus šokius, mintyse nebėgdamas žingsneliais.
Daug įvairių įgūdžių ir veiklų reikalauja psichomotorinių gebėjimų ugdymo. Ankstyvosios raidos metu išmokti pagrindiniai įgūdžiai, tokie kaip ėjimas ir šokinėjimas, reikalavo tokius gebėjimus lavinti. Daugelis įgūdžių, įgytų vėliau gyvenime dėl asmeninių ar profesinių priežasčių, pavyzdžiui, rašyti klaviatūra ar vairuoti, taip pat apima psichomotorinių gebėjimų ugdymą. Tokie gebėjimai yra pagrįsti pagrindinių psichomotorinių gebėjimų, tokių kaip rankų ir akių koordinacija, kelių galūnių koordinacija, orientacija ir judėjimo greičio kontrolė, deriniu.
Kognityvinė, asociacinė ir autonominė stadijos yra trys pagrindinės naujų psichomotorinių gebėjimų ugdymo dalys. Kognityvinėje stadijoje besimokantysis labai sąmoningai bando nukreipti savo fizinius judesius remdamasis savo konceptualizuotomis pažinimo idėjomis, todėl dažniausiai judesiai būna lėti ir nepatogūs. Asociacinė stadija apima mažiau mąstymo ir pasižymi automatinių judesių padidėjimu. Iki autonominės fazės būtini judesiai buvo priskirti „raumenų atminčiai“, todėl mokiniui nebereikia apie juos galvoti, kad juos atliktų. Besimokantysis vis tiek gali tobulinti ir patobulinti išmoktus judesius per praktiką, todėl nebūtina iš pirmo karto pasiekti tobulumo.