Kas yra pulso oksimetrijos zondas?

Pulso oksimetras yra nešiojamas, neinvazinis kompiuterizuotas prietaisas, leidžiantis sveikatos priežiūros darbuotojams arba pacientų prižiūrėtojams išmatuoti hemoglobino kiekį raudonuosiuose kraujo kūneliuose, prisotintose deguonimi arba O2. Prietaisas susideda iš pulso oksimetrijos zondo, kuris tvirtinamas prie paciento piršto, kojos piršto, per nosies tiltelį arba prie ausies spenelio, ir kompiuterinio įrenginio, rodančio vėlesnį rodmenį, dažniausiai skaičiais procentais. Šis rodmuo vadinamas paciento „deguonies prisotinimo lygiu“ arba „O2 sat. Sveiko žmogaus normalios vertės svyruoja nuo 95 iki 99 procentų.

Dauguma pulso oksimetrijos zondų yra prisegami, šiek tiek primenantys senamadišką medinį drabužių segtuką su spyruoklėmis. Zondas matuoja deguonies prisotinto hemoglobino procentą, naudodamas raudoną ir infraraudonąją šviesą. Šie šviesos pluoštai projektuojami per ploną kraujagyslinį audinį iš vienos zondo pusės į fotodetektorių, esantį priešingoje zondo spaustuko pusėje. Šviesos kiekis, likęs po deguonies prisotinto hemoglobino absorbcijos, išmatuojamas fotodetektoriumi, paverčiamas panašiu deguonies prisotinimo procentu ir rodomas kompiuteriniame įrenginyje.

Norint gauti tikslius deguonies prisotinimo rodmenis, reikia teisingai įdėti pulsoksimetrijos zondą. Jis turi būti nukirptas šviesos signalų skleidėjais tiesiai priešais fotodetektorių į audinio sritį, kurioje yra tinkama kraujo perfuzija, o tai reiškia, kad maistinių medžiagų turtingas kraujas iš arterijų patenka į kapiliarus. Skaitmeninis pulso oksimetrijos zondas negali pateikti galiojančių rodmenų, jei naudojamas ant pirštų su tamsios spalvos nagų laku arba ant nagų guolio yra didelių mėlynių. Galūnių judėjimas su prijungtu oksimetrijos zondu dažnai sukelia laikinus klaidingus rodmenis, į kuriuos gali būti neatsižvelgiama. Šie rodmenys skiriasi nuo mažo deguonies prisotinimo rodmenų, rodomų, kai paciento aktyvumas viršija gebėjimą aprūpinti deguonimi arba kenčiančių nuo miego apnėjos.

Oksimetro rodmenys neturėtų būti laikomi tiksliais, kai rodomi hipoksijos simptomai, tokie kaip cianozė, greitas kvėpavimo dažnis ar pasunkėjęs kvėpavimas. Pulso oksimetrijos zondas yra vertingas įrankis, tačiau jis turi apribojimų. Bandant naudoti pacientui, kuriam nustatytas kraujotakos sutrikimas arba sustojusi širdis, bus rodomi klaidingi rodmenys. Be to, pulso oksimetrijos zondas negali atskirti hemoglobino, prijungto prie deguonies, nuo hemoglobino, prijungto prie anglies monoksido. Taigi, paciento, kuriam įtariamas apsinuodijimas anglies monoksidu, rodmenys taip pat bus neteisingi.

Galiausiai, pulso oksimetrijos zondas neleidžia išmatuoti anglies dioksido kiekio kraujyje, rūgšties ir bazės (pH) lygio bei dalinio anglies dioksido ir deguonies slėgio. Šie rezultatai pasiekiami tik atlikus arterinio kraujo dujų (ABG) tyrimą. Iš paciento stipininės arterijos adata paimamas kraujas, o mėgintuvėlis su krauju siunčiamas į laboratoriją prieš darant rodmenis. Prieš kuriant nešiojamąjį oksimetrą ir pulso oksimetrijos zondą, šis metodas buvo naudojamas paciento prisotinimo deguonimi lygiui nustatyti.