Kankorėžis yra pušies organas, kuriame yra jos dauginimosi struktūros. Pušys yra tik vienas iš spygliuočių arba “kūgį nešančių” augalų; kiti yra kedrai, eglės, kiparisai ir sekvojos. Kankorėžiai, kaip ir kitų spygliuočių reprodukciniai organai, būna vyriškų ir moteriškų veislių. Daugumoje pušų rūšių vyriški ir moteriški kūgiai auga ant to paties medžio. Kai kurių rūšių medžiuose vyrauja tik vienos lyties kūgiai, keli priešingos lyties atstovai.
Pinus yra medžių gentis, kurioje yra apie 115 rūšių. Nors visi gamina kūgius, jų dydis ir išvaizda šiek tiek skiriasi, o vyriški ir moteriški kūgiai taip pat skiriasi vienas nuo kito. Įvaizdis, kurį dauguma žmonių asocijuoja su pušies kankorėžiu, sumedėjusia, žvynuota struktūra, iš tikrųjų yra moteriška struktūra. Vyriški spurgai yra mažesni, žoliškesni ir trumpesnio gyvenimo trukmės.
Patinas kūgis paprastai yra ne ilgesnis kaip 2 coliai (5 cm) ir gyvena tik kelis mėnesius pavasarį arba rudenį, priklausomai nuo pušies rūšies. Jis padengtas mikrosporangijomis arba žiedadulkių maišeliais. Išleidęs žiedadulkes, jis nukrenta nuo medžio.
Vyriškiems spurgams išleidus žiedadulkes, jos vėju nukeliauja į moteriškus kankorėžius. Po apdulkinimo moteriškasis kūgis subręsta nuo pusantrų iki trejų metų. Apvaisinimas, žiedadulkės spermatozoidų susiliejimas su kiaušidėmis moteriškoje sėkloje, įvyksta praėjus metams po apdulkinimo. Kiekvienoje vaisingoje moteriškojo kūgio žvyne yra po dvi sėklas; žvynai abiejuose kūgio galuose yra per maži, kad išlaikytų sėklas.
Moteriški kūgiai yra daug tvirtesni nei jų vyriškos lyties atstovės, nes jie sukurti taip, kad išliktų tol, kol sėklos išsisklaidys. Kai kurių rūšių tręštos sėklos saugomos metus. Subrendusios moteriškos lyties kūgiai paprastai būna 1–24 colių (3–60 cm) ilgio.
Daugumoje pušų rūšių subrendusios moteriškos lyties spurgai atsidaro, kad subrendę išleistų sėklas. Paprastai sėklos turi sparnus ir pasklinda oru. Tačiau kai kuriose pušų rūšyse sėklos turi tik apatinį sparną ir jas išsklaido paukščiai. Kai kurios pušys reikalauja, kad paukščiai nulaužtų kūgius, kad galėtų išsiskirti sėklos.
Kai kurios rūšys, žinomos kaip ugnies kulminacijos pušis, kankorėžių viduje kaupia apvaisintas sėklas, kurias gali atidaryti tik miško gaisro karštis. Kai gaisras sunaikina gyvus medžius, ugnies kulminacinės pušys išleidžia sėklas, kad atkurtų mišką.