Polivinilchlorido (PVC) vamzdis pagamintas iš plastiko ir vinilo derinio. Vamzdžiai yra patvarūs, sunkiai pažeidžiami ir ilgaamžiai. Laikui bėgant jie nerūdija, nepūva ir nenusidėvi. Dėl šios priežasties PVC vamzdynai dažniausiai naudojami vandens sistemose, požeminiuose laiduose ir kanalizacijos linijose.
PVC pirmą kartą buvo sukurtas 1925 m., kai BF Goodrich darbuotojas dr. Waldo Semon bandė išrasti metalo ir gumos sujungimo metodą. Sumaišęs medžiagas, kad sukurtų tvirtą ir lanksčią medžiagą, Semonas atrado PVC. Nepaisant to, produktas išliko beveik nenaudingas dar dešimtmetį. 1930-ųjų pabaigoje buvo nustatyta, kad jis turi puikių amortizacinių gebėjimų. Šis atradimas paskatino sukurti ilgalaikius PVC padangų protektorius.
Po dviejų dešimtmečių buvo išrastas PVC vamzdis. Kaitinant PVC, mašina, vadinama ekstruderiu, gali būti naudojama įstumti jį į tuščiavidurius vamzdžius. Dėl to vamzdynai buvo ypač tvirti ir praktiškai nesunaikinami. Šių vamzdžių naudojimas drėkinimo sistemoms pasirodė esąs veiksmingas, o PVC vamzdis nuo tada buvo laikomas prieinama ir patikima vandens vamzdynų priemone.
Dėl PVC vamzdžio gebėjimo atlaikyti ekstremalų judėjimą ir lenkimą, jis taip pat vis dažniau naudojamas vietose, kuriose yra žemės drebėjimų; jis gali atlaikyti stiprų žemės drebėjimą nepatirdamas jokios žalos. Lygus vamzdžio paviršius taip pat atsparus bakteriniam užteršimui, pvz., E. coli. Todėl daugelis vandens įmonių savo sistemose naudoja PVC vamzdžius, kad jie nebūtų užteršti.
Daugeliu atvejų šis vamzdynų tipas laikomas labai saugiu. Tačiau buvo pranešta apie kai kuriuos atvejus, kai vamzdis sutrūko, kai buvo naudojamas transportuoti aukšto slėgio dujas, ir daugeliu atvejų tai nerekomenduojama. Tyrimai taip pat parodė, kad PVC vamzdžiai, pagaminti iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, galėjo išplauti chemines medžiagas į per juos tekančius skysčius, tačiau gamybos metodų pasikeitimas šią riziką gerokai sumažino.