Radža joga verčiama kaip radža, reiškianti „karališka“, o joga – „sąjunga“. Ši sąvoka reiškia individą, susijungiantį su dieviškumu. Indų filosofijoje radža joga laikoma klasikine joga ir viena iš šešių astikų (stačiatikių) jogos mokyklų.
Didysis išminčius Patandžali savo Jogos sutrose pristatė aštuonias radža jogos galūnes. Šia karališka disciplina siekiama įtvirtinti mokinį vienybės su Dievu patyrime. Jogos sutros technikos yra progresyvi gija, jungianti mokinį į nušvitimą.
Šios technikos apima asmeninį elgesį (yama), atsidavimą (niyama), kūno ir proto integraciją per fizines jogos pozicijas (asaną), kūno ir proto integraciją reguliuojant kvėpavimą (pranajama), pojūčių sutrikdymą (pratyahara). , koncentracija (dharana), vidinis meditacijos dėmesys (dhyana) ir galiausiai minties, kūno ir emocijų transcendencija arba tyras suvokimas (samadhi).
Didžiausia kliūtis suprasti radža jogą yra ta, kad mokinys mokosi ir bando ją suvokti intelektualiai, tačiau pasiekimas yra griežtai patiriamas subjektyviai. Pagal induizmo filosofiją, tik tada, kai mokinys turi tiesioginę radža jogos patirtį, jo tikrasis jos supratimas ir pažinimas gali būti pilnas ir pilnai realizuotas.
Indų filosofija kyla iš Vedų ir aiškina visatą bei gamtos dėsnius kaip dievus arba tam tikrų gamtos aspektų personifikacijas. Konkreti dievybė yra kiekvienos natūralios įtakos rezultatas ir valdo tą egzistencijos sritį. Šios žodinės tradicijos buvo perduodamos iš mokytojo mokiniui istorijų ir analogijų pavidalu, kurias buvo galima lengvai prisiminti ir tapti gyvenimo dalimi.
Visų formų jogos sunkumas yra tas, kad protas klaidžios ir nesugebės įsitvirtinti būties ar gryno sąmoningumo būsenoje. Taip yra dėl nešvarumų kūne ir mintyse. Kiekviena mūsų emocinė ir fizinė patirtis gali šiek tiek pakeisti, iškraipyti ir paveikti tyrą protą arba gryną būties būseną. Tai savo ruožtu leidžia protui pereiti nuo minties prie minties, trokštant ir ieškoti kažkokio neatpažinto poreikio ir neleidžia protui nusistovėti ramesnėje būsenoje.
Šiais laikais mokoma daug sistemų, kurios save vadina radža joga, tačiau retai tai pastebima gryna forma. Meditacija yra pagrindinis raktas į šią tobulos sąjungos su Dievu ir visatos pažinimo būseną.
Išvalydamas kūną ir protą per jogos sutros metodus, protas gali nusistovėti gryno sąmoningumo arba būties būsenoje. Šioje būsenoje mokinys gali patirti save, nesusitapatindamas su jokiomis išorinio pasaulio mintimis ar emocijomis.
Medituodamas mokinys apverčia mąstymo procesą ir tyrinėja vidinę minties kryptį, kol ji pasiekia minties šaltinį. Šiame energijos ir intelekto rezervuare mokinys supranta ir patiria visatą gryna forma ir gali suvokti daug tyresnę Dievo sampratą.