Ragenos neovaskuliarizacija reiškia kraujagyslių augimą ragenoje, kuriai paprastai trūksta kraujagyslių. Tai dažniausiai atsiranda dėl ragenos deguonies trūkumo arba hipoksijos. Reaguodamas į šią hipoksiją, organizmas bando aprūpinti trūkstamus ragenos audinius reikalingomis maistinėmis medžiagomis ir deguonimi, sukurdamas naujas kraujagysles. Ankstyvosiose stadijose šis nenormalus kraujagyslių augimas gali nesukelti jokių požymių arba sukelti įvairius simptomus, įskaitant akių skausmą ir per didelį ašarojimą, jautrumą šviesai, paraudimą, kontaktinių lęšių netoleravimą ir regėjimo pablogėjimą.
Paprastai ragena yra kraujagyslinė arba joje trūksta kraujagyslių, nes ji turi būti skaidri, kad galėtų praeiti šviesa, kad būtų galima tinkamai susikaupti ir matyti. Šis kraujagyslių trūkumas reiškia, kad ragena turi sugerti deguonį iš oro, todėl bet koks procesas, slopinantis šią absorbciją, gali sukelti ragenos neovaskuliarizaciją. Dažniausiai šią patologiją sukelia kontaktinių lęšių dėvėjimas, dažniau dėvintys kontaktinius lęšius ilgiau nei maždaug 10 valandų per dieną.
Pranešamas paplitimas tarp žmonių, nešiojančių kontaktinius lęšius, svyruoja nuo 1 iki 30 procentų, o tradicinius minkštus plastikinius lęšius nešiojančių žmonių dažnis yra didesnis nei naujesnius, deguoniui pralaidžius lęšius nešiojantiems žmonėms. Pranešama apie padidėjusią riziką nešiojantiems kontaktinius lęšius, kurie turi keletą pagrindinių ligų, įskaitant didelę trumparegystę, chronišką akių sausumą arba akies paviršiaus ligą, kuri paprastai apibrėžia ligos procesų grupę, kuri paveikia rageną ir (arba) junginę. Kitos ragenos neovaskuliarizacijos priežastys yra akių traumos, toksinės cheminės traumos, imunologinės ligos, infekcinės ligos, tokios kaip keratitas, ir ragenos transplantato atmetimas.
Daugeliu atvejų kontaktiniai nešiotojai, patiriantys tik paviršinę neovaskuliarizaciją, gali paskatinti gijimą nutraukdami kontaktinį dėvėjimą arba sutrumpindami nešiojimo laiką ir pereidami prie deguoniui pralaidžių lęšių. Nepaviršinės neovaskuliarizacijos atvejais gali prireikti agresyvesnio gydymo, pvz., vietinių kortikosteroidų, hiperbarinio deguonies gydymo ar fotodinaminės terapijos. Kartais sunki ragenos neovaskuliarizacija gali sukelti ragenos randus, dėl kurių atsiranda ragenos drumstumas ir rimtų regėjimo problemų, todėl tokiais atvejais gali prireikti persodinti rageną.
Ragenos transplantacija, dar žinoma kaip ragenos skiepijimas arba keratoplastika, yra chirurginė procedūra, kurios metu pažeista ragena pakeičiama neseniai mirusio donoro ragenos audiniu. Šių transplantacijų atmetimo dažnis dažnai būna daug mažesnis nei atliekant kitas transplantacijos operacijas, nes ragenoje paprastai trūksta kraujo ir limfinių kraujagyslių; todėl šių kraujagyslių buvimas prieš transplantaciją yra atmetimo rizikos veiksnys. Be to, net pacientams, kuriems prieš operaciją nebuvo ragenos neovaskuliarizacijos, ši būklė gali išsivystyti po ragenos persodinimo, todėl gali padidėti atmetimo rizika. Dėl šios priežasties prieš ragenos persodinimo operaciją gali prireikti agresyvaus neovaskuliarizavimo gydymo, kad būtų užtikrinta mažesnė transplantato atmetimo tikimybė.