Raštingas programavimas yra strategija, kuri yra struktūrinio programavimo alternatyva. Pagrindinė šio tipo programavimo idėja yra leisti kūrėjams rašant programas daugiau dėmesio skirti logikai ir mąstymo procesų eigai, o ne reikalauti, kad programavimas būtų parašytas taip, kaip reikalauja kompiuteris, kuriame programinė įranga yra skirta. naudojimui. Taikydamas šį metodą, programuotojas daugiau dėmesio skiria logiškiausiam programavimo būdui, kad būtų pasiektas norimas rezultatas, o tada sutelkia dėmesį į tai, kaip suprogramuoti kompiuterį, kad programinė įranga veiktų tinkamai.
Skirtingai nuo struktūrinio programavimo, raštingas programavimas dažnai naudoja įprastą kalbą kartu su šaltinio kodu, kuris laikomas tradiciniu. Šis metodas leidžia programuotojui kurti aprašomąsias ir aiškinamąsias makrokomandas, pagrįstas programuotojo procesais. Galutinis rezultatas – sukurta kalba, kuri efektyviai padengia pagrindinę programavimo kalbą šiomis aiškinamosiomis frazėmis. Taikant raštingą programavimą, kodo dokumentacija laikoma lygi pačiam kodui, o ne pagalbinė ar pagalbinė.
Kitas aspektas, padedantis atskirti raštingą programavimą nuo struktūrinio programavimo, yra tai, kaip programų elementai sąveikauja vienas su kitu. Struktūrinio programavimo situacijose sąveika yra labiau vertikali arba hierarchinė. Taikant raštingą požiūrį į programavimo užduotį, elementai mąstomi kaip susipynusi mozaika, kurioje elementai yra daugiau ar mažiau lygūs vienas kitam.
Raštingo programavimo šalininkai paprastai teigia, kad dėl šio konkretaus požiūrio programuotojai turi aiškiai išreikšti minties procesus, susijusius su programa. Tai suteikia pranašumą, nes galima tiksliau nustatyti programuotojo logikos trūkumus ir įgyvendinti pakeitimus ar modifikacijas, kurios leidžia programavimui veikti tiksliau ir efektyviau. Be to, pats šio požiūrio pobūdis padeda sukurti dokumentų seką, leidžiančią lengviau atkurti užduočiai taikomą logiką nuo pradžios iki pabaigos. Kalbant apie kodo pritaikymą konkrečioms programoms galutiniams vartotojams, tai leidžia lengviau sekti pagrindinės programos logikos srautą ir nustatyti tašką, nuo kurio reikia atsiskirti, kad būtų galima atlikti konkrečią užduotį. Nuo to momento programuotojas gali pridėti arba modifikuoti kodą taip, kad nebūtų pažeistos pagrindinės funkcijos, o nauja funkcija būtų lengvai integruota į bendrą procesą.