Raudonoji gervė yra labai didelis visaėdis paukštis. Mokslinis šios rūšies pavadinimas yra Grus japonensis ir paprastai žinomas kaip Japonijos gervė. Manoma, kad tai yra sunkiausia gervė pasaulyje, šio paukščio gyvenimo trukmė labai ilga. Jis yra labai nykstantis, nes geografinis diapazonas yra labai mažas.
Šio paukščio aukštis siekia 5 pėdas (1.5 metro), jo sparnų plotis yra maždaug 8 metro, o jo svoris gali siekti 2.5 svarų (30 kilogramų). Šis paukštis yra viena iš baltųjų gervių rūšių, turinčių daugiausia baltą plunksną. Raudonai karūnuota gervė turi juodas dėmes ant galvos ir kaklo bei labai išskirtinę plikos, ryškiai raudonos odos sritį ant vainiko, todėl jį lengva atpažinti. Nelaisvėje raudonai karūnuota gervė gali viršyti 14 metų amžiaus ir, kaip manoma, panašaus amžiaus gyvena ir laukinėje gamtoje.
Ši rūšis yra visaėdė, jos mityba yra plati ir įvairi. Vabzdžiai, bestuburiai, žuvys, varliagyviai, smulkūs žinduoliai ir ropliai sudaro didelę raciono dalį. Kai tik bus, paukščiai valgys sėklas, grūdus ir žalias augalines medžiagas. Jų didelis dydis reiškia, kad raudonai karūnuotos gervės turi suvartoti didžiulius kiekius mažų maisto produktų, kad galėtų išsilaikyti.
Gimtoji iš izoliuotų Japonijos ir Kinijos dalių, raudonai karūnuota gervė nukentėjo nuo vietinio išnykimo daugelyje vietinių vietovių. Itin nykstančios, žinomos tik dvi laukinės populiacijos, kurių yra tik 1,500. Ši rūšis patyrė daugybę didelių nelaimių ir toliau susiduria su rimta grėsme.
Per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta daugybė paukščių, kurie buvo negailestingai persekiojami dėl sporto ir trofėjų. Ypač atšiaurią šeštojo dešimtmečio žiemą ir taip trapi populiacija toliau mažėjo, nes temperatūra nukrito, todėl trūko maisto, todėl daug paukščių mirė nuo bado ir poveikio. Pranešama, kad ūkininkas šią ekstremalią žiemą savo žemėje aptiko, kaip manoma, kai kurias paskutines raudonai karūnuotas gerves. Tariamai buvo tik 1950 paukščiai, ieškoję šilumos ir paguodos iš karšto šaltinio lauke. Ūkininkas tariamai pagailėjo paukščių ir suteikė jiems maistą bei pastogę, kol jie atsigavo ir pradėjo kilti temperatūra.
Viena didžiausių grėsmių šiems paukščiams yra buveinių nykimas. Kadangi pelkės nusausinamos ir vystomos žmogaus plėtrai, labai mažas likęs raudonųjų gervių arealas susitraukia, o tai reiškia, kad paukščiai neturi kur maitintis ir gyventi. Po daugelio metų įnirtingų diskusijų ir kampanijų pagaliau įgyvendinami išsaugojimo projektai, kurių ilgalaikis tikslas – padidinti raudonai karūnuotų gervių skaičių iki savarankiško lygio.
Visuose šių paukščių arealuose buvo įrengtos prieglaudos ir lesyklos, o nelaisvėje auginamą variantą planuojama įvesti į tinkamą buveinę. Gamtosaugininkai ypač nori atkurti nelaisvėje laikomų paukščių kolonijas vietovėse, kuriose anksčiau buvo žinoma, kad ši rūšis gyveno. Visame pasaulyje nelaisvėje yra apie 700 paukščių; dauguma jų dalyvauja veisimo projektuose.