Raudonoji kefalė yra ožkų rūšis, gyvenanti Viduržemio jūroje, Šiaurės Atlanto vandenyne ir Juodojoje jūroje, be kitų buveinių. Yra dvi žuvų rūšys, kurios paprastai vadinamos raudonosiomis kefalėmis, mullus barbatus ir mullus surmuletus. Tai yra palyginti maži dugniniai tiektuvai, išsiskiriantys raudona spalva, kuri paprastai būna viršutinėje galvos dalyje, stuburo ir pelekų dalyje.
Skirtumai tarp mullus barbatus ir mullus surmuletus matomi pagal spalvą, dydį ir buveinę. Mullus surmuletus paprastai yra didesnis. Jis taip pat žinomas kaip dryžuotas raudonasis kefalė, arba kefalė, dėl dviejų nugaros pelekų juostelių, kurių nėra ant mullus barbatus. Šie du tipai skiriasi buveine, nes mullus barbatus dažniausiai renkasi maitinimąsi dumblėtame gilesnių vandenų dugne. Mullus surmuletus paprastai mėgsta valgyti sekliuose vandenyse su smėlėtu ar uolėtu dugnu.
Abiejų rūšių apatinio žandikaulio išorėje yra dvi į ūsus panašios štangos. Jie naudoja šiuos jautrius priedus, kad surastų maistą ant dugno, kur jie maitinasi. Raudonosios kefalės racioną paprastai sudaro vėžiagyviai, moliuskai, kirminai ir mažos žuvelės.
Abi šios žuvys turi ožkams būdingas kūno formas. Jie yra pailgi ir gilūs, su plačiai išsidėsčiusiais nugaros pelekais ir išsišakojusiu uodegos peleku. Jie taip pat turi galimybę pakeisti savo spalvą, kuri, atrodo, priklauso nuo paros laiko, streso ir žuvies sveikatos. Be raudonos spalvos, šios žuvys taip pat turi geltonas juosteles išilgai kūno šonų.
Mullus surmuletus dydis paprastai svyruoja nuo maždaug 7.9 colio (20 cm) iki 15.75 colio (40 cm). Jie gali sverti iki keturių svarų (1.81 kg). Mullus barbatus paprastai užauga nuo 3.94 colio (10 cm) iki 11.8 colio (30 cm) ir gali sverti iki vieno svaro (0.5 kg).
Mažiausiai nuo 1-ojo mūsų eros amžiaus raudonoji kefalė turėjo kulinarinę reikšmę. Senovės romėnai jį ypač mėgo, nes daugelis turtingų romėnų laikė žuvis tvenkiniuose ir netgi šėrė rankomis. Teigiama, kad juos laikantieji mėgdavo stebėti žuvų spalvos pokyčius.
Maždaug 100 m. mūsų eros metais pasiturintys romėnai užsidegė aistra valgyti didesnę raudonąją kefalę, tikėtina, kefalę. Už šiuos didesnius egzempliorius už laiką jie dažnai mokėdavo milžiniškas pinigų sumas. Eilinis pilietis nebūtų galėjęs sau leisti valgyti raudonosios kefalės.
Raudonoji kefalė vis dar yra kulinarijos mėgstama daugelio žmonių, mėgstančių valgyti žuvį. Geriausias sezonas jam paprastai yra nuo spalio iki gegužės. Žuvies paklausa Viduržemio jūros regione išlieka didelė.