Violetinė skilimo vaško kepurė yra Australijos ir Naujosios Zelandijos miškuose augantis grybas. Kaip galima įsivaizduoti iš pavadinimo, šis grybas garsėja savo purpuriniu atspalviu ir išskirtinai suskilusiu kepurėliu, kuris taip pat turi vaškinę tekstūrą. Dėl savo ryškios spalvos grybas yra populiarus fotografų objektas tose vietovėse, kuriose jis auga, ir jį lengva atpažinti, todėl jis yra geras grybelis pradedantiesiems žmonėms, kurie tik pradeda mokytis atpažinti grybus.
Ne mažiau kaip dėl savo spalvos rausvą skilimo vaško dangtelį beveik neabejotinai žinojo vietiniai Naujosios Zelandijos ir Australijos gyventojai dar ilgai prieš atvykstant europiečiams, tačiau, kaip įprasta kolonijinių regionų augalams ir gyvūnams, europiečiams priskiriamas jo „atradimas“. Kadangi privilegija pavadinti pavadinimą paprastai tenka asmeniui, kuris atranda organizmą, Europos biologas Karoly Kalchbrenner pavadino šį grybą, jį apibūdinęs XX a. pabaigoje.
Formaliai žinomas kaip Humidcutis lewelliniae, šis grybas priklauso vaško kepurėlių šeimai. Kaip ir kiti šios šeimos nariai, jos tekstūra yra šiek tiek vaškinė liesti, o, kaip rodo genties pavadinimas, oda yra labai drėgna, o tai gali padidinti vaško pojūtį. Vaško dangteliai taip pat dažnai palieka vaško likučius ant odos, kuri gali jaustis keistai arba nemaloniai, atsižvelgiant į jausmus, susijusius su vašku.
Kelios savybės, be spalvos, išskiria rausvą skilimo vaško dangtelį. Šis grybas yra žiaunuotas, žiaunos yra laisvos, o ne prisitvirtinusios, o išskirtiniai kepurėlės įskilimai susidaro išilgai apačioje esančių žiaunų linijos. Kepurė yra skėčio formos, o stiebas, taip pat žinomas kaip stiebas, yra lygus. Sporos atspaudas yra baltas, o grybas, atrodo, nėra valgomas.
Šis grybas teikia pirmenybę drėgnai aplinkai, jį galima rasti ir vidutinio klimato, ir atogrąžų Naujosios Zelandijos bei Australijos regionuose. Jo gausiausia vietose, kuriose yra stori lapų pelėsio sluoksniai, o grybai dažnai auga nedidelėmis grupelėmis. Jie augs ir smėlingose dirvose.