Refleksiniai veiksmai yra laisvai apibrėžiami kaip bet koks veiksmas, kurį kūnas atlieka nesąmoningai. Yra keletas skirtingų refleksinių veiksmų, įskaitant kai kuriuos, kurie yra atsakas į išorinius dirgiklius, o kiti reguliuoja kūno organus ir funkcijas. Taip pat yra teorinių refleksinių veiksmų, kurių galima išmokti, klasė, tačiau diskutuojama dėl jų egzistavimo ir jų atsiradimo mechanizmo.
Daugelis refleksinių veiksmų įvyksta reaguojant į išorinius dirgiklius, ir dauguma jų iš tikrųjų veikia nedalyvaujant žmogaus smegenims. Pavyzdžiui, jei žmogus suklumpa stovyklavietėje ir jo ranka įkrenta į laužą, jis net negalvodamas greitai ją atitrauks. Taip atsitinka todėl, kad nervinis signalas iš traumos sklinda per kūną – kai jis pasiekia nugaros smegenis, jis suaktyvina automatinį atsaką, kol smegenys gali įsitraukti. Nugaros smegenys reaguoja siųsdamos atgal kitą signalą, dėl kurio žmogus automatiškai atitraukia ranką nuo ugnies.
Toks atsakas taip pat yra atsakingas už gerai žinomą kelio trūkčiojimo refleksą, kurį gydytojai naudoja tikrindami žmogaus nervų sistemą. Tokiu atveju reflekso tikslas – padėti žmogui vaikščiojant išlaikyti pusiausvyrą. Dauguma šių refleksų yra skirti apsaugoti žmones nuo sužalojimų arba susidoroti su dalykais, kuriems reikia nedelsiant imtis veiksmų. Pavyzdžiui, žmonės mirksi, kai kažkas skrenda į akis, o tai kartais nutinka taip greitai, kad žmonės net nesuvokia, kad tai daro.
Kitas reflekso tipas apima kūno gebėjimą reguliuoti pagrindines funkcijas, tokias kaip širdies plakimas ir kvėpavimas. Smegenys visa tai seka ir vyksta be žmogaus sąmoningumo, o tai apskritai būtina norint išgyventi. Pagrindinis dalykas, skiriantis tokio tipo refleksinius veiksmus, yra tai, kad nereikia išorinės stimuliacijos.
Kai kurie mokslininkai iškėlė teoriją apie kitą refleksinio veikimo rūšį, vadinamą sąlyginiu refleksu. Tai apima mokymosi procesą, kurio metu žmonės kažką patiria pakankamai kartų ir galiausiai į tai reaguoja refleksiškai. Skirtingai nuo daugelio refleksų, susijusių su išorine stimuliacija, jie tiesiogiai apimtų smegenis. Idėja kilo rusų mokslininkui Ivanui Pavlovui, kuris išsiaiškino, kad galima priversti šunį seilėtis, kai jis girdi varpo garsą, nuosekliai skambinant varpeliu prieš pat šėrimą. Mokslininkai paprastai sutaria, kad tokių reakcijų yra, tačiau vyksta diskusijos, ar jas reikėtų vadinti refleksais, ar ne.