Jei žmogus nėra aklas, ji turėtų matyti tam tikrą dalį savo aplinkos. Yra standartų, susijusių su šiuo gebėjimu, kurie laikomi normaliais. Tie standartai vadinami regėjimo lauku arba regėjimo lauku. Kai žmogaus gebėjimas matyti aplinką neatitinka standartų, jai gali būti diagnozuotas regėjimo lauko defektas. Tokią būklę gali sukelti glaukoma, geltonosios dėmės liga ar aneurizma.
Norint suprasti, kas yra regėjimo lauko defektas, gali būti naudinga įsivaizduoti vaizdą tokį, koks jis matomas per žiūronus. Dvi rodomos apskritos sritys gali būti laikomos regėjimo lauku. Žmogaus regėjimo laukas turėtų apimti galimybę matyti tam tikrą kiekį vertikaliai ir horizontaliai. Tokiu atveju gali būti diagnozuotas lauko regėjimo defektas, jei kuri nors regėjimo lauko dalis yra užblokuota.
Defektas šia prasme reiškia gebėjimą, kuris iš dalies yra ydingas. Aklumas nelaikomas lauko regėjimo defektu. Taip yra todėl, kad aklumas paprastai apima visišką negalėjimą. Žmogus gali turėti regėjimo lauko defektą to nesuvokdamas. Dėl to asmuo gali patirti nelaimingų atsitikimų, kurie gali būti vertinami kaip gremėzdiškos klaidos.
Regėjimo lauko defekto priežastys gali būti labai įvairios. Dažnai yra tam tikrų priežasčių, susijusių su įvairių tipų defektais. Pavyzdžiui, periferinio regėjimo lauko defektą gali sukelti glaukoma arba tinklainės atsiskyrimas. Jei yra centrinio lauko defektas, tai gali sukelti geltonosios dėmės skylės arba kūgio distrofija. Pažeidimai, kurie gali atsirasti bet kur žmogaus regėjimo kelyje, yra dažna įvairių tokių defektų priežastis.
Jei asmuo kreipiasi į medikus dėl tokios būklės, yra tam tikros informacijos, kurią greičiausiai jos paprašys pateikti. Tikėtina, kad oftalmologas norės sužinoti, kada ir kaip kilo problema. Pacientų taip pat paprastai prašoma apibūdinti, ką jie patiria. Tai gali apimti objektų deformacijos laipsnį ar būdą ir tai, ar problema kyla abiem akimis.
Yra keletas būdų, kaip patikrinti, ar žmogus turi regėjimo lauko defektą. Tiesioginė konfrontacija reiškia pagrindinius testavimo metodus, kurių metu į žmogaus regėjimo lauką įvedami objektai, pvz., pirštai ar šviesa, ir jis turi pateikti grįžtamąjį ryšį apie tai, ką mato. Tačiau yra ir daugiau specializuotų testų, tokių kaip elektroretinografija. Šis tyrimo metodas naudoja elektrodus tinklainės aktyvumui įvertinti.