Religinė demografija – tai populiacijų analizė, remiantis religine sandara, kartu su atskirų įvairių religijų demografiniais suskirstymais. Religinių įsitikinimų tam tikrame regione ar populiacijoje statistika gali suteikti svarbios informacijos apie normas, įsitikinimus ir požiūrius. Daugybė organizacijų tiria religinę demografiją ir teikia informaciją visuomenės nariams, kurie domisi įvairių tautų ir demografinių grupių religine sudėtimi.
Viena iš religinių demografinių formų žvelgia į pasiskirstymą arba religijas tam tikroje tautoje, mieste ar regione. Pavyzdžiui, musulmoniškoje šalyje demografiniai tyrimai parodys didelį musulmonų skaičių, palyginti su kitų religijų atstovais, o tautos, turinčios pasaulietinę vyriausybę, gyventojų skaičius gali būti įvairesnis. Demografinis suskirstymas taip pat gali apimti demografinį sektų atstovavimą didesnėje religijoje, pvz., musulmonų sunitų ir šiitų, siekiant suteikti daugiau pagrindinės informacijos.
Tyrėjai ne tik nagrinėja religiją pagal regionus, bet ir gali įvertinti religinį tikėjimą įvairiose demografinėse grupėse, pavyzdžiui, paauglių ar vyresnio amžiaus žmonių. Tai gali iliustruoti tendencijas bėgant laikui, ypač kai tyrinėtojai žiūri į konversijų rodiklius ir žmonių, gimusių tikėjimu, skaičių. Religinė demografija gali parodyti, pavyzdžiui, kad nors šalyje vyrauja krikščioniška, jaunesni piliečiai rečiau laiko save tarp tikinčiųjų arba tam tikros etninės grupės nariai labiau praktikuoja kitą religiją.
Religinės demografijos tyrimai yra svarbūs viskam – nuo reklamos iki santykių su užsieniu. Pavyzdžiui, įmonės nori įsitikinti, kad jų skelbimai nėra įžeidžiantys, ir nori vengti parduoti gaminius regione, kuriame joms nebus didelės rinkos. Pavyzdžiui, bendruomenėje, kurioje vyrauja žydai, kiaulienos produktai greičiausiai nesulauks didelio hito. Diplomatai ir kiti darbuotojai, susiję su ryšiais su užsieniu, prieš apsilankydami naujuose regionuose dažniausiai tiria religinius demografinius rodiklius, kad žinotų, kaip elgtis ir susidarytų supratimą apie kultūrines normas, su kuriomis gali susidurti. Taip galima išvengti nepatogių situacijų, pvz., netyčinio šeimininkų įžeidimo ar politikos rekomendacijų, kurios prieštarauja religiniams įsitikinimams.
Religinės grupės taip pat labai domisi demografija. Religinių tikėjimų lyderiai nori žinoti, kokias gyventojų grupes jie pasiekia ir kodėl. Priešingai, jie taip pat nori ištirti, kodėl kai kurie žmonės gali nepareikšti susidomėjimo tikėjimu, ir išsiaiškinti, ar įmanoma laimėti atsivertusiųjų pakeitus poziciją ir taktiką. Pavyzdžiui, evangelikų krikščionių bažnyčios Jungtinėse Valstijose naudoja jaunimui skirtus renginius, kad padidintų paauglių ir jaunų žmonių skaičių.