Religinis pliuralizmas yra dažnai vartojamas terminas, turintis keletą skirtingų reikšmių. Priklausomai nuo konteksto, terminas apima daugybę teologinių ir filosofinių diskusijų. Šiuo terminu galima numanyti mažiausiai keturias skirtingas sąvokas, nors kiekviena sukasi apie pagrindinę skirtingų religinių tikėjimo sistemų idėją, veikiančią kartu.
Daugeliu atvejų šis terminas vartojamas kaip religinės tolerancijos sinonimas, nors šios dvi sąvokos turi skirtingas reikšmes. Religinė tolerancija reiškia, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo įsitikinimų rinkinį be sprendimo ar atitikties tam tikriems kultūriniams ar visuomenės standartams. Tai religinės tolerancijos doktrina, numanoma Jungtinių Valstijų Konstitucijoje, kuri suteikia teisę į religijos laisvę. Nors religinis pliuralizmas apima toleranciją, tai yra platesnis terminas, patvirtinantis, kad galima religinė tiesa ir vertė egzistuoja daugelyje skirtingų doktrinų, o ne tik konkretaus individo.
Kai kurie teologai teigia, kad visažinė dievybė, tokia kaip Dievas, sukūrė visas religijas, kad kalbėtų su žmonėmis tokiais būdais, kurie labiausiai patinka arba yra susiję su jų gyvenimo aplinkybėmis. Taigi, nors jų papročiai skiriasi, jie visi yra iš to paties šaltinio. Kaip teologinis argumentas, pliuralizmas rodo, kad jei visos religijos yra iš to paties pirminio šaltinio, tada visos turi turėti panašią tiesą. Šis argumentas pabrėžia religijos panašumus, dažnai cituodamas bendras istorijas, figūras ir doktrinas.
Teigimas, kad visos religijos turi tiesą ir vertę, sukelia didelių problemų religijoms, kurios skelbia išskirtinę idėją. Kai kurios religijos, naudodamos citatas iš atitinkamų tekstų, tvirtins, kad jų būdas yra vienintelis būdas teisingai gyventi. Kai kurie eina taip toli, kad tvirtina, kad tie, kurie neatsivertė, bus nubausti pomirtiniame gyvenime arba neturėtų būti glaudžiai susiję su Žemėje. Tokias doktrinas kaip ši yra sunku išspręsti, o pliuralistai dažnai yra priversti griebtis tolerancijos doktrinos, nes paradoksalu priimti ir inkliuzistinį, ir išskirtinį požiūrį.
Pliuralizmas taip pat reiškia pastangas tarp skirtingų konfesijų ir skirtingų tikėjimų suformuoti bendrą dvasinę bendruomenę. Tai dažnai naudoja krikščionių tikėjimo lyderiai, siekdami skatinti daugelio skirtingų krikščionybės doktrinų vienybę. Kadangi daugelis religijų turi panašų pagrindinį tikslą ar įsitikinimą, teigia šalininkai, jos turėtų turėti galimybę dirbti kartu.
Tie, kurie save laiko religinio pliuralizmo praktikais, dažnai reiškia, kad savo asmeninę dvasinę doktriną kuria remdamiesi įvairiausiais tradiciniais religiniais įsitikinimais. Užuot prisijungę prie vienos konkrečios religinės sektos, pliuralistai renkasi, kurie įsitikinimai jiems rezonuoja, nepaisant šaltinio. Dažnai jie tiki reliatyvizmu, o tai rodo, kad visi galimi religinių įsitikinimų paaiškinimai turi būti vienodi, nes niekada nebuvo rasta jokių įtikinamų įrodymų, patvirtinančių vienos idėjos teisingumą. Pliuralistai gali dalyvauti įvairiose dvasinėse pamaldose ir ritualuose tradicinėse bažnyčiose arba gali pasirinkti sutelkti dėmesį į individualų dvasingumą.
Religinio pliuralizmo samprata yra sudėtinga, ypač loginės analizės atžvilgiu. Daugelis religijų tam tikrais klausimais aiškiai prieštarauja viena kitai, todėl pliuralistai kai kuriuose argumentuose įstringa viduryje. Visų termino apibrėžimų tikslas yra suvienyti žmones, nepaisant skirtingos kilmės ir įsitikinimų sistemų. Istoriškai tokios pastangos skatinti vienybę ir įtraukties visuomenėje sulaukė nevienodo pasisekimo, tačiau dažnai giriamos kaip pastangos tobulinti visuomenę.