Represuota atmintis yra tokia, kuri buvo užblokuota žmogaus sąmonėje. Atmintis nėra visiškai pamiršta ir gali sugrįžti praėjus daugeliui metų ar net dešimtmečių po įvykio. Dauguma užgniaužtų prisiminimų yra susiję su ypač traumuojančiais, stresą keliančiais ar bauginančiais įvykiais, pavyzdžiui, prievarta vaikystėje, automobilio avarija ar karo mūšis. Kognityviniai psichologai ir kiti tyrinėtojai jau seniai diskutuoja apie slopintų prisiminimų egzistavimą ir reikšmę, nes dažniausiai sunku ištirti ir kliniškai diagnozuoti atvejus. Represuotos atminties sutrikimo samprata dažnai siejama su disociacine amnezija – būkle, kuri buvo geriau ištirta ir suprantama.
Daugelio psichologų nuomone, žmogus gali užgniaužti atmintį, jei įvykis buvo toks traumuojantis, kad jis paprasčiausiai nesugebėjo apdoroti ir susitvarkyti su tuo metu susidariusios situacijos. Kai kuriais atvejais žmonės praneša, kad negali prisiminti ilgų laikotarpių iš savo vaikystės; gali būti net metų be jokių reikšmingų prisiminimų. Įprasta, kad per tuos metus tokie žmonės patyrė didelę prievartą ar nepriežiūrą. Asmuo paprastai stengiasi susitaikyti su savo praeitimi, kai galiausiai vėl iškyla užslopinta atmintis. Jis arba ji gali patirti naujų kančių, painiavos ir santykių problemų.
Disociacinė amnezija yra kliniškai diagnozuojamas psichikos sutrikimas, apimantis slopintus prisiminimus apie stresinius ar trauminius įvykius. Įprasta, kad žmonės, turintys disociacinę amneziją, taip pat kovoja su depresijos ar nerimo priepuoliais dėl jiems neaiškių priežasčių, bet greičiausiai dėl praeities traumų. Psichiatrai paprastai nustato diagnozes po to, kai buvo atliktas išsamus fizinis ir psichinis vertinimas, o kitos atminties praradimo priežastys, tokios kaip piktnaudžiavimas narkotikais ar nemiga, yra atmetamos. Asmuo, turintis disociacinę amneziją, dažniausiai gauna psichologines konsultacijas, padedančias įveikti stresą ir elgesio problemas, saugioje aplinkoje aptarti praeities įvykius ir išmokti geriau susidoroti su būsimomis situacijomis.
Užslopinta atmintis dažniausiai atsigauna spontaniškai tam tikru suaugusiojo amžiaus momentu. Kai kurie žmonės prisimena informaciją, apsilankę pamirštoje vietoje ar vaikystėje, atpažinę garsą ar kvapą arba išgirdę neaiškiai pažįstamą vardą. Prisiminimus kartais galima susigrąžinti taikant intensyvią psichoterapiją ar hipnoterapiją, kai apmokyti psichologai padeda žmonėms prisiminti įvykius per įtaigius klausimus. Tačiau daugelis specialistų ginčija tikslių klausimų uždavimo veiksmingumą ir etiką prisiminimams atkurti. Kai kurie psichologai mano, kad slopintos atminties terapijos metodai gali sukelti klaidingus prisiminimus, jei klausimus užduodantis asmuo yra pernelyg vadovaujantis ar manipuliuojantis.