Retinoskopas yra instrumentas, naudojamas optometristo ar oftalmologo, kad įvertintų refrakcijos paklaidą akyse kaip visapusiško optinio tyrimo dalis. Prietaisas perduoda šviesos spindulį tiesiai į paciento akį, kol jis ar ji žiūri į tolimą objektą, todėl gydytojas gali ištirti, kaip šviesa atsispindi nuo tinklainės. Lūžio laipsnį rodo regėjimo laukas, kuriame šviesos vaizdo taškai nebesusilieja ir prarandamas tikslus fokusavimas. Geometrinės optikos žargonu tai žinoma kaip painiavos ratas, suliejimo ratas arba šešėlio efektas. Tada refrakcijos paklaida koreguojama naudojant foropterį, kuris įveda įvairių optinio stiprumo lęšių seriją, kol tinklainės refleksas per retinoskopą pastebimas kaip normalus.
Nors retinoskopija gali atrodyti sudėtinga ir labai techniška, ji iš tikrųjų gana paprasta ir neskausminga. Tiesą sakant, daugumos žmonių visiškai nejaudina į akis šviečianti šviesa ir jie gali tik iš toli suvokti įsibrovimą. Taip yra todėl, kad pacientas paprastai atkreipia dėmesį į akių diagramą, kad teisingai pasakytų raides, parodytas kuo daugiau eilučių. Jei prieš tiriant retinoskopu į akis įlašinami ciklopleginiai lašai, siekiant išplėsti vyzdžius ir sustiprinti tinklainės refleksą, pacientas gali tikėtis, kad toks poveikis ir toliau jaus kelias valandas.
Retinoskopas taip pat nurodo gydytojui, kokio tipo regėjimo korekcija reikalinga, atsižvelgiant į tai, ar refrakcijos paklaida yra sferinė, ar cilindrinė. Didelė lūžio galia rodo, kad šviesos židinys išlieka priešais tinklainę, todėl atsiranda trumparegystė – būklė, labiau žinoma kaip trumparegystė. Ir atvirkščiai, hiperopija arba toliaregystė atsiranda, kai lūžio galia yra per maža, o šviesos židinys lieka už tinklainės. Tie, kuriems pasisekė įrodyti, kad nėra refrakcijos klaidos, gali būti dėkingi už tai, kad yra palaiminti emmetropinėmis akimis.
Tiriant retinoskopu, nustatomos ir cilindrinės refrakcijos klaidos, atsirandančios sergant astigmatizmu. Nors šiuos regos sutrikimus taip pat sukelia per stipri arba per maža lūžio galia, skirtumas yra tas, kad objekto židinys gali skirtis dviejose akies plokštumose arba dienovidiniuose. Kitaip tariant, vaizdas viename dienovidiniame gali būti ryškus, o kitame – neryškus. Dėl to susidaro lūžio galios kreivumas, galbūt dėl netinkamos ragenos ar lęšiuko formos.