Atsargų norma – tai pinigų suma, kurią bankas turi laikyti savo klientų indėlių procentais. Kiekvienos šalies centrinis bankas nustato, koks bus santykis tos šalies bankams. Pinigus galima laikyti pačiame banke arba artimiausioje centrinio banko vietoje. Kartais šis skaičius vadinamas grynųjų pinigų atsargų koeficientu (CRR). Atsargų norma yra viena iš trijų pagrindinių pinigų politikos priemonių, kartu su diskonto norma ir atviros rinkos operacijomis.
Atsargų reikalavimas apskaičiuojamas banko buhalterinį likutį arba visus indėlius banko apskaitoje dauginant iš atsargų normos. Jei banko apskaitoje yra 100 mln. USD (USD) indėlių, o atsargų norma yra 10 proc., privalomųjų atsargų reikalavimas yra 10 mln. USD (USD). Tai reiškia, kad bankas savo klientams gali paskolinti 90 milijonų dolerių (USD).
Kaip centrinis JAV bankas, Federalinis rezervų bankas nustato koeficientą Jungtinėse Valstijose ir gali jį pakeisti, jei to reikalauja ekonominės sąlygos. Kadangi atsargų norma turi įtakos pinigų pasiūlai, Federalinis rezervų bankas gali pakoreguoti normą, kad pakeistų ekonominę politiką. Santykio pokytis gali turėti didelės įtakos palūkanų normoms ir infliacijai, todėl pokyčiai daromi retai ir nedideliais žingsniais.
Atsargų normos keitimo efektas vadinamas multiplikatoriaus efektu. Sumažėjęs koeficientas reiškia, kad bankai turi daugiau pinigų paskolinti. Paskolinti pinigai vėliau deponuojami kitoje įstaigoje, kuri vėliau gali paskolinti didesnį procentą tų pinigų ir pan., padaugindama palūkanų sumą, kurią bankai gali uždirbti už pradinį indėlį. Ir atvirkščiai, padidinus santykį, skolintinų pinigų sumažės ir sumažėtų pinigų pasiūla.
Atsargų normos svarba buvo parodyta Jungtinėse Valstijose Didžiosios depresijos metu. Dėl laisvo kritimo akcijų rinkoje daugelis žmonių nusprendė, kad jų pinigai banke nėra saugūs, todėl masiškai bandė atsiimti savo indėlius. Bankai neturėjo pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų sumokėti visiems indėlininkams, todėl „banko pabėgimas“. Vyriausybei teko įsikišti ir paskelbti banko nedarbo dieną, kad bankams būtų pakankamai laiko sugeneruoti reikiamų grynųjų pinigų, o daugelis bankų, kurie to negalėjo padaryti, žlugo.