Ribinis pelnas – tai pelnas, kuris būtų gaunamas pagaminus ir pardavus vieną papildomą prekės ar paslaugos vienetą. Taigi tai yra skirtumas tarp papildomo vieneto ribinių sąnaudų ir ribinių pajamų. Viena ekonomikos teorija teigia, kad įmonė turėtų toliau didinti gamybą ir pardavimus tol, kol ribinis pelnas nukris iki nulio.
Ribinio pelno apskaičiavimo esmė ta, kad kiekvieno vieneto sąnaudos ir pajamos ne visada sutampa. Nors šio neatitikimo poveikis vidutinėms sąnaudoms ir pajamoms nelabai skiriasi, jis gali būti reikšmingas ribinėms sąnaudoms ir pajamoms. Taigi ribiniai skaičiavimai yra pagrįsti konkrečiu įmonės gamybos lygiu skaičiavimo metu.
Personalo išlaidos yra pavyzdys, kaip ribinės išlaidos gali labai skirtis. Jei darbo jėga nedirba visu pajėgumu, ribinės darbo sąnaudos bus lygios nuliui: esami darbuotojai galės pagaminti papildomą vienetą per savo pamainą. Jei darbo jėga dirba tiksliai pagal pajėgumą, ribinės darbo sąnaudos gali būti labai didelės: sutarties sąlygos gali reikšti, kad norint pagaminti vieną papildomą vienetą, darbuotojui reikia mokėti už mažiausiai vienos valandos viršvalandžius, nors papildomas darbas trunka tik kelias minutes. Žinoma, kiti veiksniai, pvz., elektra ar žaliavos, gali nesiskirti tiek.
Ribinės pajamos taip pat gali skirtis. Apskritai, ribinės pajamos sumažės, kai padidės pardavimų kiekis. Iš dalies taip yra dėl to, kad kai produkto kaina pasieks natūralų lygį, reikės sumažinti kainą, kad daugiau pirkėjų pirktų. Kitas veiksnys yra tai, kad norint padidinti pardavimą, gali tekti derėtis su klientais ar didmenininkais dėl masinių nuolaidų.
Daugeliu atvejų ribinės pajamos bus neigiamos, padidės, kai pardavimai padidės, pasieks piką, tada sumažės ir galiausiai vėl taps neigiamos. Taip yra todėl, kad nuo nulio pradedančiai įmonei fiksuotos įmonės valdymo išlaidos gerokai viršys pajamas, gautas pardavus nedidelį vienetų kiekį. Didėjantis pardavimas reiškia, kad fiksuotos išlaidos vaidina mažesnį vaidmenį kiekviename papildomame parduodamame vienete. Didžiausias ir nuosmukis atsiranda tada, kai kainos turi nukristi, kad pritrauktų papildomų pirkėjų, o galiausiai pasiekia tašką, kai ribinės sąnaudos nebesveria ribinių pajamų.
Viena iš ekonominės pelno maksimizavimo teorijos versijų yra tiesiog pagrįsta ribiniu pelnu. Jame teigiama, kad idealus gamybos ir pardavimo lygis yra tas, kai ribinis pelnas nukrito iki nulio. Be to, papildoma gamyba ir pardavimas iš tikrųjų kainuos įmonei pinigų. Nors ši teorija iš principo veikia, gali kilti nesklandumų, pavyzdžiui, norint pagaminti vieną papildomą vienetą reikia mokėti viršvalandžius. Kad to išvengtų, ekonomistas gali ieškoti momento, kai ribinės pajamos pradeda nuolat siekti nulio ar net neigiamos.