Riešo artrodezė – tai chirurginė procedūra, skirta sumažinti skausmą, atsirandantį dėl riešo artropatijos; riešo artritas, ypač reumatoidinis artritas; arba riešo pažeidimas dėl traumos, pvz., kaulų lūžių. Procedūros metu riešo sąnario kaulai susilieja, taip sumažinant skausmą, kurį sukelia kaulo sąlytis su kaulu. Dėl riešo artrodezės prarandamas riešo judesys, tačiau dauguma pacientų gali prisitaikyti fizinės terapijos pagalba ir gali atlikti daugumą, jei ne visą, prieš operaciją atliktų veiklų.
Pacientai, kuriems reikalinga procedūra, paprastai kenčia nuo minkštųjų audinių aplink riešą patinimo, skausmo, kurį lydi riešo judesiai, sumažėjusios plaštakos funkcionalumo, o kartais ir dalinio riešo ir plaštakos deformacijos. Skausmas būna stiprus ir ilgalaikis. Įprasta, kad pacientai buvo gydomi vaistais nuo uždegimo ir patariama apriboti riešo judesius, kartais naudojant įtvarą. Jei šie gydymo būdai nepadeda išspręsti problemos, medicinos specialistai dažnai atranda minkštos dangos aplink sąnarį eroziją, dėl kurios kaulas liečiasi, o tai paprastai reikalauja riešo artrodezės.
Yra trys pagrindiniai būdai, kaip gydytojai sulieja riešo sąnario kaulus riešo artrodezės metu: įskiepija naują kaulą ant senų kaulų, persodina sintetinį kaulą į sužeistą vietą arba naudoja slėginę plokštelę kaip sujungimo priemonę. Persodinant kaulą gydytojai paprastai renkasi dovanotą kaulinę medžiagą, o ne transplantaciją iš kitos paciento kūno dalies; tai padeda sumažinti su operacija susijusią traumą. Taip pat vis dažniau galima įsigyti sudėtingos sintetinės kaulų medžiagos, kai kurios iš jų taip pat yra skirtos kaulų augimui palengvinti. Slėginių metalinių plokščių pranašumas yra tai, kad sumažėja pooperacinio judėjimo ribojimo įtvarais ar užmetimais poreikis.
Atlikus riešo artrodezės procedūrą, pacientas negali sulenkti riešo taip, kaip buvo įmanoma prieš operaciją, nors ir jaučia didelį skausmą. Gydytojai paprastai rekomenduoja fizinę terapiją, kad pacientai būtų išmokyti prisitaikyti prie rankos naudojimo be įprasto riešo judesio. Atliekant kai kurias riešo artrodezės procedūras, pirmiausia reikia išlaikyti riešą imobilizuotą nuo keturių iki šešių savaičių.
Daugelis pacientų, kuriems buvo atlikta procedūra, praneša, kad prisitaikė prie judesio praradimo ir atgauna daugumą anksčiau naudotų rankų funkcijų. Įprasta, kad pacientams, sergantiems riešo artrodeze, sugriebimo jėga sumažėja. Veikla, susijusi su rankos įkišimu į siaurą vietą, taip pat paprastai yra sunkesnė dėl judesio praradimo.