Rickettsia liga gali reikšti vieną iš daugelio skirtingų ligų, kurias sukelia į bakteriją panašus parazitas iš Rickettsia genties. Parazitus nešioja erkės, utėlės, blusos ir kiti vabzdžių šeimininkai, jie perduodami žmonėms per tiesioginį poveikį. Simptomai priklauso nuo infekcijos tipo, tačiau dauguma riketsio ligos atvejų sukelia odos bėrimus, galvos skausmą ir karščiavimą. Gydytojai paprastai gali gydyti infekciją geriamaisiais antibiotikais ir vietiniais odos bėrimo kremais. Sunkus arba negydomas ricketsio ligos atvejis gali būti mirtinas.
Gydytojai atpažįsta tris pagrindines riketsio ligos kategorijas, atsižvelgdami į konkrečias parazitų rūšis ir su tuo susijusius simptomus. Vidurių šiltinės grupės mikrobai, kuriuos dažniausiai nešioja utėlės ir blusos, paprastai sukelia lengvą odos bėrimą ant liemens praėjus maždaug keturioms dienoms po užsikrėtimo. Iš pradžių bėrimas yra neskausmingas, bet dažniausiai tampa niežtintis ir skausmingas, kai išplinta į rankas ir kojas. Riketsinės ligos šiltinės atmaina retai kelia pavojų gyvybei, nors ją vis tiek turi įvertinti ir gydyti gydytojas.
Riketsijos mikrobai, priklausantys dėmėtosios karštligės kategorijai, paprastai sukelia sunkesnius simptomus. Užsikrėtusios erkės ir erkės gali pernešti mikrobus į žmogaus šeimininkus, todėl gali atsirasti skausmingų bėrimų, kurie plinta iš įkandimo vietų. Asmuo gali patirti karščiavimą, šaltkrėtis, raumenų ir galvos skausmus, kurie pablogėja maždaug per savaitę. Taip pat gali atsirasti viduriavimas, pykinimas ir vėmimas, nes mikrobai iš odos plinta į virškinimo traktą.
Trečioji mikrobų kategorija, šveitimo šiltinės grupė, paprastai yra izoliuota Pietryčių Azijos ir Artimųjų Rytų regionuose. Simptomai gali labai skirtis, tačiau dauguma žmonių patiria plačiai paplitusius bėrimus, sumišimą ir galvos skausmą. Šveitimo šiltinės mikrobai gali išplisti į plaučius, inkstus ar smegenis, sukeldami potencialiai gyvybei pavojingą uždegimą ir organų pažeidimus.
Asmuo, pajutęs galimus riketsio ligos simptomus, turi būti kuo greičiau pristatytas į gydytojo kabinetą arba greitosios pagalbos skyrių. Ankstyva diagnozė ir gydymas yra būtini, kad būtų užtikrintos geriausios galimybės pasveikti. Imami ir analizuojami kraujo mėginiai, siekiant patikrinti, ar nėra specifinių natūralių antikūnų arba imuninės sistemos išskiriamų cheminių medžiagų, skirtų kovai su infekcija. Tolesni tyrimai gali patvirtinti konkretų parazitą, atsakingą už simptomus.
Lengvų infekcijų gydymas paprastai apima antibiotikų, priešuždegiminių vaistų ir skausmą malšinančių vaistų kursą. Pacientui taip pat gali būti skiriamas vietinis kremas nuo niežėjimo, kad sumažintų skausmingus odos bėrimus. Dėl sunkių simptomų paprastai reikia hospitalizuoti ir leisti į veną vaistus bei skysčius. Gydytojai atidžiai stebi paciento būklę keletą dienų, kad įsitikintų, jog infekcija nepablogėja. Širdies ir plaučių komplikacijų daugeliu atvejų galima išvengti teikiant ūminę priežiūrą, o dauguma pacientų gali visiškai pasveikti maždaug per mėnesį.