Nacionalinių prezidento rinkimų metu kiekviena valstybė siunčia atstovus, rinkikų kolegijos narius, kurie balsuoja valstybės gyventojų vardu. Mūsų Konstitucija numato rinkėjus kaip būdą pasidalyti valdžia tarp federalinės ir valstijų vyriausybių mūsų šalies federalizmo sistemoje. Tokiu būdu nei vyriausybė, nei visi gyventojai nėra visiškai atsakingi už prezidento rinkimą.
Kiekviena valstija, taip pat Kolumbijos apygarda, gauna tam tikrą rinkėjų skaičių, atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Rinkėjų skaičius yra tik senatorių skaičius (visada du) ir atstovų skaičius Rūmuose. Tai nėra proporcinga, atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Skaičiai atnaujinami kas dešimt metų pagal Nacionalinio surašymo rezultatus. 2000–2010 m. dešimtmetį iš viso yra 538 rinkėjai. Kad kandidatas į prezidentus būtų paskelbtas nugalėtoju, jis turi surinkti daugumą rinkikų kolegijos balsų arba 270 balsų.
Nors Konstitucija tokią sistemą numato, jos vykdymo būdai nėra detalizuoti. Federalinio registro biuras prižiūri rinkėjų skyrimo procesą, dažniausiai valstybinių partijų suvažiavimuose, ir organizuoja jų balsavimą. Beveik visose valstijose taikoma „laimėtojas ims viską“ sistema, todėl rinkėjai įsipareigoja balsuoti už bet kurį kandidatą, kuris laimi valstybės balsavimą. Tik Meinas ir Nebraska naudoja proporcingas sistemas, kurios gali skirti kai kuriuos rinkėjų balsus vienam kandidatui, o kitus – kitam. Tiesą sakant, rinkėjai nėra teisiškai įpareigoti balsuoti už pirmaujantį kandidatą, tačiau dažniausiai jie yra lojalūs savo partijai. Jei nėra kandidato, kuris surinktų daugumą rinkėjų balsų, sprendimas priimamas Kongrese, kur kiekviena valstybė gauna tik vieną balsą, kurį atiduoda atstovas.
Beveik tol, kol egzistavo rinkimų kolegija, buvo diskutuojama dėl jos veiksmingumo. Norintys panaikinti ar atnaujinti sistemą atkreipia dėmesį, kad prezidento postą galima laimėti ir nelaimėjus šalies gyventojų balsavimo, o tai, jų nuomone, yra nelogiška. Kiti mano, kad mums nebereikia tokios kruopščiai saugomos pusiausvyros tarp „masių“ ir centralizuotos vyriausybės. Kritikai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad retai apgyvendintos valstybės, nes joms yra garantuoti bent trys rinkėjų balsai, turi nesąžiningą pranašumą neproporcingai paskirstydamos rinkėjus. Tačiau norint padaryti esminius rinkimų kolegijos pakeitimus, reikėtų Konstitucijos pataisos.