RNR degradacija yra kai kurių atskirų RNR fragmentų ir gijų sunaikinimas ląstelėje. Tai atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant ląstelių procesus. Bet kuriuo metu organizmo ląstelėse gali būti įvairaus kiekio RNR, o audinio mėginys gali suirti tiek sandėliuojant, tiek organizme. Kai tokie pavyzdžiai naudojami tyrimams ir profiliavimui, degradacija gali tapti problema.
Ląstelės naudoja RNR, kad praneštų apie įvairių procesų pradžią ir pabaigą. Ląstelės gamina daug daugiau RNR, nei jose yra, o tai buvo pirmasis požymis tyrėjams, kad RNR degradacija turi vykti organizmo viduje, nes genetinė medžiaga turėjo kažkur nukeliauti. Nuo to laiko šis procesas buvo tiriamas įvairiuose organizmuose, ypač bakterijose, nes jie puikiai tinka moksliniams tyrimams.
Skildami RNR, fermentai užsifiksuoja ant grandinės ir ją suskaido. Dėl to pranešimas tampa nenaudingas, nes bazinės poros suskilo ir nebekuria visos informacijos grandinės. Fermentai, atsakingi už RNR skaidymą, taip pat gali nukreipti ląstelę perdirbti komponentus, kad juos būtų galima vėl panaudoti daugiau RNR ar kitų junginių gamybai. Įvairiais ląstelės gyvavimo ciklo taškais jai gali prireikti daugiau ar mažiau RNR signalų, kad būtų galima reguliuoti įvairius procesus. RNR degradacija leidžia ląstelėms sukurti tai, ko joms reikia, ir išmesti, kai to nedaro per savireguliaciją.
Kai kurios RNR grandinės turi labai trumpą gyvenimą, o kitos gali gyventi ilgiau, nes jos yra sudėtingų ir nuolatinių procesų dalis. Tyrėjai gali pažvelgti į įvairių rūšių RNR kompleksus, kad sužinotų daugiau apie tai, kaip jie veikia organizme ir kada jie pradeda skaidytis. Procesas paprastai prasideda viename iš sruogos galų, panašiai kaip skaros išnarpliojimas. Fermentai, atsakingi už RNR skilimą, gali prisirišti prie konkrečių bazių ar porų ir pradėti savo darbą, kad suskaldytų grandinę į trumpesnius segmentus.
Kaip ir DNR, RNR neša didžiulį kiekį informacijos ir organizme veikia kaip signalizatorius. Ne visa ląstelėje esanti DNR ir RNR yra aktyvios tuo pačiu metu, nes tai sukeltų sumaištį ir įvykių maištą ląstelės viduje; Pavyzdžiui, kepenų ląstelė taip pat bandytų veikti kaip odos ląstelė, raumenų ląstelė ir pan., nes visi genai, dalyvaujantys ląstelių diferenciacijoje, būtų aktyvūs. Kiekviena ląstelė turi planą, pagal kurį ji nustato, kokia ji bus ląstelė ir kokias funkcijas ji atliks, iki pat RNR degradacijos, kad atsikratytų jai nebereikalingos RNR.