Robinsono-Patmano įstatymas yra 1936 m. įstatymas, draudžiantis diskriminacinę kainodaros praktiką. Įstatymas konkrečiai draudžia taikyti skirtingas kainas iš skirtingų pirkėjų, remiantis vien tuo, kad pirkėjai yra skirtingi. Šis aktas turėtų padėti smulkesniems pirkėjams, kurie gali būti nepalankioje konkurencinėje padėtyje, kai reikia konkuruoti su didesniais pirkėjais, perkančiais didesnius kiekius. Pavyzdžiui, gali būti taikomas Robinsono-Patmano įstatymas, jei dideliems mažmenininkams parduodamos prekės mažesnėmis kainomis, nei gali jas įsigyti kiti mažmenininkai.
Pagal Robinsono-Patmano įstatymą prekės turi būti parduodamos už tą pačią kainą, nesvarbu, kas yra pirkėjas, nebent būtų įvykdytos tam tikros sąlygos. Nors įstatymas taikomas daugeliui skirtingų produktų, kai kuriems produktams įstatymas netaikomas. Šios išimtys apėmė tokius produktus kaip telekomunikacijų paslaugos ir reklama laikraščiuose. Šis aktas taip pat netaikomas, nebent perkamos prekės yra panašios kokybės ir perkamos beveik tuo pačiu metu kaip ir iš kito pirkėjo.
Bendras šio akto tikslas – užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir suteikti mažesniems mažmenininkams lygias teises su didesniais. Tai gali neužtikrinti mažesnių įmonių išlikimo, tačiau suteikia joms galimybę gauti produktus iš tiekėjo už panašią kainą kaip kitų mažmenininkų. Taigi mažesniam pardavėjui suteikiama galimybė konkuruoti pagal pelno maržas.
Yra daugybė skirtingų kliūčių, dėl kurių Robinsono-Patmano įstatymo pažeidimus sunku įrodyti. Nors kainų skirtumą gali būti nesunku įrodyti gavus informaciją, rasti būdą tą informaciją gauti gali būti labai sunku. Dažnai kainos, dėl kurių derasi didesni pirkėjai, yra nuosavybės teise priklausanti informacija, ir tos kainos paprastai nėra prieinamos plačiajai visuomenei, o ypač ne konkurentams.
Viena iš pagrindinių Robinsono-Patmano įstatymo apsaugos priemonių yra ta, kad kainų skirtumai lemia taikomų kainų skirtumus. Pavyzdžiui, jei įmonės savininkui kainuoja daugiau, kad pristatytų mažesnį kiekį, už vienetą, kaina gali būti atitinkamai koreguojama. Dėl to kyla viena iš pagrindinių akto kritikų – beveik neįmanoma jį įgyvendinti, kai kalbama apie kainų neatitikimus, pagrįstus kiekiu.
Robinsono-Patmano aktas nebuvo pirmas ar paskutinis aktas, kuriuo buvo bandoma panaikinti kainų diskriminaciją. Jo tiesioginis pirmtakas buvo 1914 m. Clayton Antimonopolinis įstatymas. Kongresas priėmė abu šiuos aktus, siekdamas tęsti 1890 m. Shermano antimonopolinį aktą, kuriuo buvo bandoma sugriauti monopolijas. Po Robinsono-Patmano akto vėliau buvo priimtas 1950 m. Cellerio-Kefauverio aktas, kuriuo monopolijoms buvo taikomi tolesni apribojimai, siekiant padidinti konkurenciją.