Romos Respublika žymi tam tikrą Romos istorijos epochą, prasidėjusią 509 m. pr. Kr., kai Romos monarchiją nuvertė Junijus Brutas ir buvo sukurta respublikinė valdymo forma. Ši nauja valdymo forma, kuriai vadovauja du išrinkti konsulai, pabrėžė stabdžių ir atsvarų sistemą bei trijų valdžios šakų – vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės – sukūrimą ir atskyrimą arba autonomiją. Prie Romos Respublikos taip pat buvo įkurtas senatas ir asamblėja. Romos respublikinė valdžia ištvėrė beveik 500 metų, kol dėl daugybės pilietinių karų atsirado Principatas arba pradinė Romos imperijos era maždaug 27 m. pr.
Įtakingiausi Romos Respublikos politikai buvo du konsulai, kurie kontroliavo Romos kariuomenę ir kuriuos vienerių metų kadencijai išrinko asamblėja. Konsulai buvo senato nariai, taip pat patricijai arba Romos kilmingojo elito nariai. Konsulai atrinko visus Romos senato narius ir iš esmės administravo visus vyriausybės aspektus, prižiūrėdami kitus pareigūnus ir atstovus. Konsulai ne tik galėjo eiti teisėjų pareigas, bet ir prireikus turėjo teisę pasirinkti ir paskirti diktatorių šešių mėnesių kadencijai. Siekiant patikrinti konsulų autoritetą, visi priimti sprendimai turėjo būti vienbalsiai, nes abu turėjo veto teisę.
Visi 300 Romos Respublikos senato narių buvo patricijai kaip ir konsulai. Senatorius iki gyvos galvos skyrė konsulai, o kiti nariai patvirtino, kad vietos atsidarė. Senatorių nuo valdžios nušalinti galėjo tik konsulai. Romos Senatas tvarkė Respublikos biudžetą ir finansus bei rūpinosi užsienio politika. Senatas išleido dekretus, vadinamus senatus consultum, kurie buvo patarimai konsulams, kurie dažnai vykdė šiuos įgaliojimus.
Be senato, Romos Respublikoje taip pat buvo asamblėja, kurioje buvo bet kuris plebėjo pilietis. Plebėjus buvo kiekvienas, gimęs iš Romos žemesniųjų ar nekilmingųjų sluoksnių. Asamblėja, skirtingai nei senatas, neturėjo savo pastato, o plebėjai rinkdavosi Forume arba pagrindiniame verslo centre ir turgavietėje ginčytis už ar prieš, taip pat balsuoti aktualiais klausimais. Nors senatas galėjo blokuoti daugumą asamblėjos sprendimų, įskaitant paskelbti karą ar ne, būtent asamblėja išrinko du senatorius, kurie eis konsulų pareigas. Dėl to bet kuris senatorius, norintis būti konsulu, turėjo sulaukti plebėjų paramos ir pareikšti jiems užuojautą.