Say’aus rinkų įstatymas yra ekonominių principų rinkinys, paprastai siejamas su Jean-Baptiste Say pastarojo XVIII amžiaus ir XIX amžiaus pradžios koncepcijomis. Say’aus idėjos sutelktos į pagrindines ekonomikos nuosmukio priežastis ir pasiūlos bei paklausos vaidmenį kuriant ir tęsiant nuosmukį.
Iš esmės Say’aus rinkų įstatymas remiasi mintimi, kad paklausa neegzistuoja, jei nėra pasiūlos. Tai reikštų, kad nuosmukis negalėtų įvykti dėl sumažėjusios paklausos. Kol bus prekių, prekių paklausa bus. Taigi, nesugebėjimas sukurti ir pasiūlyti daug pageidaujamų prekių, būtų veiksnys, kuris sukeltų nuosmukį. Jei nebus norimų įsigyti prekių, nebus aktyvios prekybos, nors vartotojai noriai perka.
Pinigų trūkumas vartotojų rankose taip pat nelaikomas nuosmukio priežastimi. Remiantis Say’o įstatymu, vartotojai visada randa būdą, kaip nusipirkti, kai yra pakankamai prekių. Paklausa bus ir egzistuos be poreikio išleisti daugiau valiutos. Tiesą sakant, Say buvo linkęs atsisakyti daugiau valiutos leidimo, kad subalansuotų ekonomines sąlygas, nes šie veiksmai gali greitai patraukti ekonomiką nuo nuosmukio ir pasiekti aukštą infliacijos lygį.
Svarbu pažymėti, kad Say iš tikrųjų nesukūrė trumpo įstatymų rinkinio. Tiesą sakant, tai, kas šiandien vadinama įstatymais, atsirado dėl vėlesnio tokių ekonomistų kaip Johno Stuarto Millo, Davido Ricardo ir Jameso Millo darbų. Trumpesni apibrėžimai buvo mokslinių tyrimų, naudojant Say raštus ir taikant principus įvairiuose ekonominiuose modeliuose, rezultatas.
Say’aus rinkų įstatymas tiesiogiai kalbėjo apie ekonomines sąlygas ankstyvaisiais XIX a. metais ir išliko svarbus rinkos veikimui net XX amžiuje. Net ir šiandien kai kurie principai laikomi vertingais. Tačiau Jean-Baptiste Say darbas ir toliau vertinamas iš naujo, atsižvelgiant į rinkos veikimo pokyčius. Tai reiškia, kad Say’aus rinkų įstatymo suvokimas ir taikymas ekonominėms sąlygoms bėgant laikui pasikeitė.