Salų išsaugojimas – tai pastangos išsaugoti ir apsaugoti salose esančias arba šalia jų esančias ekosistemas. Kaip ir kitais apsaugos būdais, salų išsaugojimu siekiama užkirsti kelią rūšių ir jų buveinių praradimui. Tai ypač svarbu saloms, nes aplinkiniai vandenys gali užkirsti kelią natūraliam gyvų būtybių patekimui į aplinką.
Tokio tipo išsaugojimui reikalingos kvalifikuotų gamtosaugos darbuotojų, tokių kaip reindžeriai, pastangų. Šie darbuotojai paprastai turi gamtosaugos, gyvosios gamtos mokslų ar biologijos laipsnį, taip pat specializuotą, išplėstinį mokymą apie veiksnius, susijusius su salų ekosistemos plėtra. Salų išsaugojimo užduotims atlikti paprastai reikia daug daugiau žmonių nei šių apmokytų darbuotojų. Taigi salų gamtosaugininkai pasitelkia savanorių pagalbą, prižiūrėdami jiems pagrindines gamtosaugos užduotis.
Be gamtosaugos darbuotojų, gamtos apsaugai salose taip pat reikia legalių darbuotojų, tokių kaip policija. Šie darbuotojai padeda gamtosaugininkams įgyvendinti vietinius gamtosaugos ir laukinės gamtos reglamentus. Dažnai turi būti įtrauktos kelios jurisdikcijos, nes gamtosaugos ir laukinės gamtos įstatymų pažeidėjai kartais gali pabėgti vandens transporto priemonėmis, todėl ne visada būna tik saloje.
Dažnai profesionalūs gamtosaugininkai, dirbantys salose, yra remiami pagal vyriausybės programas. Kitais atvejais gamtosaugininkai turi steigti ne pelno organizacijas, kurių veikla priklauso nuo visuomenės indėlio. Dažnai ne pelno siekiančios grupės yra specializuotos, susitelkiančios tik į vieną probleminę sritį saloje arba šalia jos. Pavyzdžiui, Meksikos Gvadalupės salos apsaugos fondas daugiausia dėmesio skiria baltųjų ryklių populiacijos apsaugai.
Nepriklausomai nuo to, iš kur gaunama parama išsaugojimui, salų išsaugojimas naudoja įvairius metodus rezultatams pasiekti. Pavyzdžiui, gamtosaugininkai patruliuoja reguliuojamose teritorijose, paleidžia gyvūnus ar vištas, pasodina sėklas ar sodinukus, žymi laukinius gyvūnus ir skatina perdirbimo bei taršos mažinimo būdus. Nors išsaugojimui reikalingas didžiulis žmonių skaičius, kai kurie salos išsaugojimo metodai gali būti izoliuoti, pavyzdžiui, kai gamtosaugininkas atlieka lauko tyrimą atokioje salos vietoje. Taigi žmonės, dirbantys salų apsaugos srityje, turi būti lyderiai ir nepriklausomi mokslininkai.
Salų išsaugojimas kelia susirūpinimą, nes rūšys dažnai negali keliauti dideliais vandens telkiniais ir palikti salą. Tai kelia mokslinį susidomėjimą, nes kai kuriose salose yra rūšių, kurių niekur kitur pasaulyje nėra. Saugant salas šios rūšys yra apsaugotos nuo išnykimo. Galbūt geriausias to pavyzdys yra Colon archipielago, geriau žinomas kaip Galapagų salos, kurio laukinė gamta padėjo Charlesui Darwinui iškelti hipotezę apie stipriausiųjų išlikimą ir suformuoti savo garsiąją evoliucijos teoriją.
Geografinės salų ypatybės reiškia, kad saloje ir kitose žemėse aptinkamų rūšių atstovams taip pat sunku persikelti į salą. Tai svarbu, nes salų rūšys, kurių populiacija smarkiai sumažėjo, negali lengvai susigrąžinti savo skaičiaus be žmonių įsikišimo. Salų populiacijos sumažėjimas nebūtinai reiškia, kad šioms rūšims apskritai iškils grėsmė ar nyksta, tačiau pašalinus net vieną rūšį iš salos gali susidaryti izoliuota teritorija, kurioje ekosistema nebėra stabili.