Gramatinė nuotaika yra veiksmažodžio forma, išreiškianti veikimo būdą. Kai kuriose kalbose sąlyginė nuotaika naudojama apibūdinti aplinkybes, kurios gali įvykti arba neįvykti. Anglų kalba neturi visiškai išvystytos sąlyginės nuotaikos, tačiau išreiškia tą pačią mintį naudodama modalinį veiksmažodį „būtų“.
Sąlyginiai sakiniai yra tie, kuriuose yra bent vienas teiginys, kuris yra neteisingas, neaiškus arba priklausomas nuo kito įvykio. Dažnai jie turi du sakinius: „jei“ sakinį, žinomą kaip protasis, ir „tada“ sakinį, vadinamą apodoze. Pavyzdžiui, sakinyje „Jei būtum man malonus, aš būčiau tavo draugas“ pirmas sakinys yra protasis, o antrasis – apodozė. Pirmasis sakinys yra subjunktyvios nuotaikos – „buvo malonus“ – siekiant parodyti, kad tai prieštarauja faktui. Taip pat nurodant faktui prieštaraujantį teiginį, apodozė vartoja modalinę frazę „būtų“.
Kai kurie gramatikai sako, kad „būtų“ anglų kalba yra sąlyginės nuotaikos. Tačiau kiti teigia, kad kadangi „būtų“ nėra konjuguotas, tai tiesiog yra orientacinės nuotaikos dalis. Tačiau, nepaisant tikslios gramatinės klasifikacijos, žodis „būtų“ reiškia tą pačią reikšmę kaip ir sąlyginė nuotaika kitose kalbose. Prancūzų kalboje je serais, kuris konjuguotas sąlygine nuotaika, yra išverstas „būčiau“ ir naudojamas sąlyginio teiginio apodozėje, nurodant teiginį, prieštaraujantį faktui.
Tačiau skirtingai nei anglų kalbos veiksmažodis „būtų“, daugumoje kalbų sąlyginiai veiksmažodžiai negali būti naudojami protazėje. Pavyzdžiui, angliškai galima sakyti: „Jei būtumėte laiku, galėtumėte atlikti visus savo darbus“. Tačiau daugumoje romantinių kalbų šio sakinio protazė būtų nurodoma arba pajungta.
Kai kuriose kalbose sąlyginė nuotaika naudojama kaip mandagi išraiškos forma, o ne apibūdinti tikrus sąlyginius teiginius. Pavyzdžiui, prancūziškas žodis je voudrais „Norėčiau“ gali būti naudojamas užsakant maistą restorane. Šios frazės forma yra tokia pati kaip ir sąlyginiuose sakiniuose, nors reikšmė skiriasi.